sukurta: 2010 01 25, 13:56

Cituoti

Ši tema dalyvauja konkurse "Papasakok man istoriją"

Saulė nusileidžia ir prasideda visai kitoks gyvenimas. Koks? Pašėlęs? Aistringas? Pilnas staigmenų? O gal saulei nusileidus, užsimerkia ir akys? 

sukurta: 2010 01 26, 15:41

Cituoti

Nesu tikra, kad i tema pataikysiu, bet noretusi parasyti visai kitaip, nei tikimasi isgirdus tokia romantiska antraste - kai saule nusileido..pas mane nebus meiles, nebus aistros, paslapties, tiesiog gyvenimas...

Paprastai sutemus einame ilsetis..jei poroje, dar nuveikiame kazka tokio naudingo organizmui ir vistiek uzmiegame.pas mane namie irgi taip pat...i darbus anksti.visiskai tamsu.tylu...pasidare vesiau, reiskia svinta, tuoj keltis, taip praejo naktis.kodel ji kitokia nei visos? sapnavau savo exdrauga. kai ji sapnuoju, jis lyg ir skuba mane ispeti apie pavoju..daznai tuom netikiu..deja..i ta tarpa, kai pasimylejus uzmiegame, turejau parasyti, uzmiegu viena. jis laukia kol pagiles mano kvepavimas, isitikina, kad tikrai uzmigau, zino pavargusi ir dar ryt sunki diena, o as ir siaip myliu miega, tai jis ramiai atsikelia ir priseda prie kompiuterio. didzioji dalis pagalvos pazintys arba porno, taip? ne, patikekit, yra blogesniu dalyku...internetinis pokeris, azartas, losimai...

taigi, neissiplesiu, pasistengsiu trumpai pasakyti : kai saule pateka, abu sunkiai dirbam, planuojam ateiti, atrodo viskas neblogai, kai saule nusileidzia - jis vienas 'didina' seimos finansus iki tokio lygio, kad ryte paraudusios jo akys, drebancios rankos, betikslis vaiksciojimas po kambari, isduoda, kad vel menesi  gyvensim i skola..taigi, nevisada saulei nusileidus ateina ramybe, jaudinanti nezinomybe ir panasus mieli dalykai..deja, kad ir perspejama sapnuose ir ne pirma karta nudegusi, visdar tikiu, kad kartu su sviesa sustingsta viskas, troskimas pinigu, azartas..nenoriu kad ji daugiau nusileistu! o gal man reik atsimerkt?... 

sukurta: 2010 01 26, 15:48

Cituoti

mazojiragana 2010 01 26

Nesu tikra, kad i tema pataikysiu, bet noretusi parasyti visai kitaip, nei tikimasi isgirdus tokia romantiska antraste - kai saule nusileido..pas mane nebus meiles, nebus aistros, paslapties, tiesiog gyvenimas...

Paprastai sutemus einame ilsetis..jei poroje, dar nuveikiame kazka tokio naudingo organizmui ir vistiek uzmiegame.pas mane namie irgi taip pat...i darbus anksti.visiskai tamsu.tylu...pasidare vesiau, reiskia svinta, tuoj keltis, taip praejo naktis.kodel ji kitokia nei visos? sapnavau savo exdrauga. kai ji sapnuoju, jis lyg ir skuba mane ispeti apie pavoju..daznai tuom netikiu..deja..i ta tarpa, kai pasimylejus uzmiegame, turejau parasyti, uzmiegu viena. jis laukia kol pagiles mano kvepavimas, isitikina, kad tikrai uzmigau, zino pavargusi ir dar ryt sunki diena, o as ir siaip myliu miega, tai jis ramiai atsikelia ir priseda prie kompiuterio. didzioji dalis pagalvos pazintys arba porno, taip? ne, patikekit, yra blogesniu dalyku...internetinis pokeris, azartas, losimai...

taigi, neissiplesiu, pasistengsiu trumpai pasakyti : kai saule pateka, abu sunkiai dirbam, planuojam ateiti, atrodo viskas neblogai, kai saule nusileidzia - jis vienas 'didina' seimos finansus iki tokio lygio, kad ryte paraudusios jo akys, drebancios rankos, betikslis vaiksciojimas po kambari, isduoda, kad vel menesi  gyvensim i skola..taigi, nevisada saulei nusileidus ateina ramybe, jaudinanti nezinomybe ir panasus mieli dalykai..deja, kad ir perspejama sapnuose ir ne pirma karta nudegusi, visdar tikiu, kad kartu su sviesa sustingsta viskas, troskimas pinigu, azartas..nenoriu kad ji daugiau nusileistu! o gal man reik atsimerkt?... 

 nemokejau elgtis, rodesi kad prisiregistravau, bet pamaciau kad nepavyko, zodziu svecias ir mazoji ragana tas pats asmuo.

sukurta: 2010 01 26, 15:53

Cituoti

Deja taip yra, kad pasakojimai, pasakos, istorijos ir realybė visuomet prasilenkia vienas su kitu. Dėl to ir kuriami romanai - tik ten galim rasti savo idealų pasaulį

sukurta: 2010 01 27, 10:35

Cituoti

Perskaičius paskutinę istoriją, kyla klausimas kurių velnių su tokiu žmogum gyventi. Kad praloštu ne tik savo, bet ir žmonos gyvenimą? Suteikti reikia vieną šansą, bet trečią, ketvirtą yra kvaila.

sukurta: 2010 01 27, 11:44

Cituoti

Taip jau yra, kad yra žmonės, kurie turi kažkokią priklausomybę, o yra žmonių, kurie jaučiasi atsakingi už juos. Ir čia gaunasi kaip magnetas, nuo kurio labai sunku atsilaikyti.

sukurta: 2010 01 29, 13:02

Cituoti

O daugiau istorijų nebus? 

sukurta: 2010 01 29, 16:10

Cituoti

teisingai - kuriu velniu! trecia karta skiriames, turbut pavyks jau si karta..o gal visdar nepaklusni karminiams mokymams, kad tiek ilgai (beveik 5 metai) ' palieka po pamoku ' mane gyvenimelis..

bet kokiu atveju, aciu mergaites uz supratima, seniai jau nejauciau to.

sukurta: 2010 01 29, 16:13

Cituoti

ir vel nemokejau prisijungt,geda,  zodziu cia ta pati mazojiragana ir samsungas.

sukurta: 2010 01 30, 11:06

Cituoti

Įdomiai čia visa tema pakrypo bet užkabino, tad šnekam toliau

Dėl skyrybų - vyrai jaučia, kada moteris blefuoja. Jei kažkur širdies kertelėje moteris nėra įsitikinus, kad sugebės palikti vyrą, tuomet pora niekada neišsiskirs. Reikia pačiai susidėlioti taškus, įvertinti visus už ir prieš, ir kai pas pačią nelieka jokių abejonių - tuomet galima net nieko nesakius imti ir išeiti. Išeiti iškelta galva.

P.S. Dėl prisijungimo - dešinėje pusėje viršuje yra prisijungimo langelis. Ten tereikia įvesti savo el. paštą ir slaptažodį. O kad šimtą kartų to nereiktų daryti - paprasčiausiai uždėk varnelę jungiantis "Prisiminti".

Nereikia spausti Registracija ir iš naujo registruotis.

sukurta: 2010 01 31, 02:15

Cituoti

na ką,mėginam.........istorija žinoma mano,tik beveik pusantrų metų senumo (tiesiog paskaičius pavadinimą,akyse sužibo visa tai)

...... ruduo...spalio 10d.vyras darbe... chm....lauke šilta visai,parsivežiau iš uošvienės 'maximos' maišą obuolių,nulupau odelę,supjausčiau griežinėliais ir apipyliau cukrumi.Bus uogienės.Sūnus nenurimsta vienoje vietoje,reikalauja dėmesio,reikia su juo pažaisti,reikia jį pakelti,reikia......

    Mano pilvas lyg didžiulis apvalainis obuolys pakeičia formą tarytum į kriaušę...taip,ten gyvena JIS,mano antras sūnelis,mano mažas kūdikėlis....Vyresnėlis lyg tarpkitko pribėga,paglosto,pakšteli savo mažomis lūpytėmis į pilviuką,laukia kada gi pagaliau galės susipažinti su savo jaunesniuoju broliuku.Oi,dar laiko turime daug,vos ne mėnuo iki mūsų didžio susitikimo.

   Išėjome į kiemą. Jau vakarėja,oras toks gaivus,laukuty abiems smagu. Prisėdau prie smėlio dėžės ir Gabrielius tekinas atbėgo prie manes.Kalbamės apie bileką....juk viso labo sūneliui tik metai ir aštuoni mėnesiai.Dangus nusidažes spalvomis,mėlynai raudonas....gal violetinis..... Saulė po truputį leidžiasi, tarytum neatlaikydama mudviejų skvarbaus žvilgsnio į ją. Kai saulė nusileis,rytojus jau bus visakeriopai kitoks.Kitoks,kadangi saulutė pakilusi išvys paskubėjusį ateiti naujai gimusį kūdikėlį....

sukurta: 2010 01 31, 09:40

Cituoti

Giedre 2010 01 30

Įdomiai čia visa tema pakrypo bet užkabino, tad šnekam toliau

Dėl skyrybų - vyrai jaučia, kada moteris blefuoja. Jei kažkur širdies kertelėje moteris nėra įsitikinus, kad sugebės palikti vyrą, tuomet pora niekada neišsiskirs. Reikia pačiai susidėlioti taškus, įvertinti visus už ir prieš, ir kai pas pačią nelieka jokių abejonių - tuomet galima net nieko nesakius imti ir išeiti. Išeiti iškelta galva.

 

Pritariu visu 100 proc.

sukurta: 2010 01 31, 16:18

Cituoti

Paklodė ir Poetas (2 d.)

Dabar nors ir neriantis pro pirštus smėlis atrodė it šlapias dumblas – kojos jame niro ir buvo vis sunkiau ištraukti. Įsitempusiomis blauzdomis ėmė lakstyti skruzdėliukai. Jose atrodė esantis sugrūstas kibinas – panašios formos vietas maudė abejose blauzdose. Toks smėlis labai lėtina ėjimą. Tarsi kopčiau į Raganų kalną klausytis šiurpą keliančių istorijų apie raganas, velnius bei žinoma, laivų bildukus ir kitokius padarėlius.
Norėjau iš paplūdimio pabėgti. Kuo greičiau. Tai daryti mane it kažkas skatino, tempė už rankos, o be to akimirką toptelėjo mintis: o gal dabar žingsniuoju per nežinomą užpustytą kaimą… Toks ėjimas nekėlė nė menkiausios romantiško jausmo kruopelytės, kuris savaime atsiranda basomis varstant smėlį.
Ėjau mosuodama rankose nešamas šlepetes ir negalėjau sau nei paaiškinti, nei pateisinti tokio poelgio. Net ne vieno, o dviejų. Kaip galėjau įlįsti į visai nepažįstamo vyriškio kišenę, išgirdusi joje skambantį telefoną? Nesvarbu, kad jis tuo metu nematė. O gal matė?! Kaip galėjau palikti ant smėlio jo daiktus? Likimo valiai. Gal ten buvo jo piniginė, dokumentai… Jis manimi pasitikėjo, jeigu, viską palikęs, nuėjo į vandenį, tikriausiai atsigaivinti, pagalvoti, kokiais žodžiais atsisveikinti su moterimi paklodėje, ir… vėliau traukti savais keliais.
Pagaliau nutariau, kad pabėgau, nes nenorėjau sugadinti gražios istorijos. Te ji turi tik pradžią. O pabaigos visai nereikia, nes neaišku, kokia ji gali būti. Tegu ta diena išliks atminty, it nufotografuotas pumpuras – ta akimirka sustabdyta ir daugiau niekada jo nebematysi. Nei prasikalančio pro savo šarvelius, nei išsikapsčiusio į dienos šviesą, virtusio lapeliu ar žiedeliu…
Jis nieko nepaaiškinęs nuėjo. Ir aš nuėjau.
Dar keli žingsniai ir krentu ant smėlio - kojos nebeklauso. Šalia iš smėlio išsirangiusios zunda. Reikia ją įamžinti. Nebeturiu nė lašo atsigerti. Tik keli lockets saldainiai. Jie nuo šilumos lipnūs. Išvyniojusi vieną, popieriuką užkasiau į smėlį. Pastuksenu į delną “Tichės” buteliuku. Jame likę keli arbatos lašeliai išgelbėjo- nusiploviau rankas. Nusivaliau į suknelę. Ji susiglamžė benešant. Reiks skalbti. Išsitraukiu fotoaparatą. Pirmą kartą atvažiavus.
Grįžusi išsitepsiu su kokosų sviestu, išsivirsiu tirpios kavos su pienu. Saldžios. Kalorijos - mano draugės. Gal kokio saldumyno nusipirkus? Ne, parduotuviniuose daug visokios chemijos, jau geriau išsikepsiu. Tegu pakvips visi namai ir, aišku, laiptai.
Greičiausiai vėl ilgai neužmigsiu, tad turėsiu, ką veikti – kimšti pyragą, užuot varčiusis nuo visokių minčių svetimoje lovoje. Matyt, grynas oras veikia. Įaudrina. Niekur nereikia skubėti. Tik kūnas vis dar nori veiklos. Kaip Vilniuje. Pažiūrėsiu kokį filmą. “Hallmark” naktimis rodo man patinkančius buitinius trilerius. Būtent naktimis ten randu laidas, kaip kuriami filmai – atskleidžiamos visos paslaptys iš filmavimo aikštelių. Todėl paskui jau nebeįdomu žiūrėti, kai žinai jo kūrimo virtuvę.
Kol su pirkiniais peržengiau Rikos namų slenkstį jau buvo po septintos vakaro. Kojos it švininės. Kaip gera būtų, jeigu dabar dribčiau į minkštasuolį, kojos staiga atsidurtų dubeny su vandeniu, aliejukais, druska…Beliktų atsilošti ir užsimerkti. Jausti, kaip vanduo glamonėja pavargusias ir sukaitusias pėdas. Apsemia pirštus. It klausdamas, ar ne per karštas... Tada kulnis panyra… Vanduo apglėbia čiurną.
Rikos namuose nė vieno minkštasuolio, tik kietasuoliai. Ant tokių pavargusiam net nemalonu sėdėti… Prie kojų numetusi krepšį, atsiguliau ant lovos. Kojas nuleidau ant grindų, pamataravau. Reikėtų ant pagalvių pakelti, kad pailsėtų. Jaučiausi it važiuočiau autobuse, kai sėdi ant sėdynės ir kojomis nesieki žemės. Tikriausiai verta pradėti rašyti dienoraštį. Kaip senais gerais laikais. Tiek minčių šauna. Laikas nebūtų tuščiai praleistas. Kas guls į popierių, tas niekur nedings iš galvos.
Reikia užsirakinti duris… Kojos - lyg akmuo… Mačiau, kaip žydrarme danguje išnyra mažas debesėlis – it išgulėta pagalvė – beformis… Skrido vis greičiau ir greičiau… Virto tokiu lengvu… Menkiausias vėjelio pūstelėjimas ir debesėlis tolsta, tolsta… Ir nuskęsta tolumoje… Užleidžia vietą skristi kitiems. Jie spindi tarsi ašaros, tarsi rasa. Iš pradžių jie it lašeliai… Paskui primena tą pirmąjį, o galiausiai, kaip ir jis – dingsta nepalikdami jokio pėdsako. Nuo sms net sudrebėjau. Rika: “Kaip sekas? Nenuobodziauji? Gal ka pakabinai? ”
Ji apsireiškia labiausiai netikusiu laiku. Dažniausiai, bet ne visada. Ir sms retai pasisveikina. Nemandagu. “La. Kam senmerges idomios?” – atšoviau. Bet daugiau tąvak jos atsakymo nesulaukiau. O jeigu būčiau atsakius “taip”? Gal ji mane tikrino?
Labai nelaiku. Ne to dėl, kad pažadino, kad nutraukė sapną. Jaučiau kopūstienę… Tokiu metu! Kažkas valgė. Tikriausiai ne verda. Būtų dar juokingiau. Tokias kvapnias vakarienes gaminant, reikia pagalvoti ir apie artimiausius kaimynus – kaip juos tie kvapai paveiks. Juk net su lėkšte gali ateiti. Ir virėjas privalės įpilti, nes sotus aromatais nebūsi. Rikos namai sunkūs: masyvūs seni baldai, bet retauravus juos, taptų brangūs ir prabangūs, saulės sukandžiotos užuolaidos tik apsaugo kambarius nuo saulės bei nuo pašalinių akių, bet grožio ir juakumo nesuteikia, nė vienos gėlės, net kaktuso. Bet per savaitę toks būstas jau tapo savas. Virtuvė atrodė it įvairių epochų, stilių, spalvų ir formų indų sandėlys. Apversta galybe ir kitų daiktų: puodai, keptuvės, ąsočiai, dubenys. Bet Rika niekada nebuvo mėgėja sukiotis virtuvėje… Dairydamasi po spinteles ir lentynas, pirmą kartą per visą savaitę, kiek čia buvau, pasijutau tarsi tyrėja, ieškotoja. Gal kokią lėkštę išmest ant grindų. Netyčia. Rika net nepasiges. Šukės laimę neša. Šįvakar man laimės suteiks naktinis pyragas.
Nors rankose neturėjau nieko, pamaniau lyg ant žemės būtų tėkštelėjusi pilna indauja… Nuo garso net pajutau susiūbavusias grindis. Griaustinis… Teisi buvo Žemaitė, sakydama, kad griaustinis taip spardosi, kad net žemė išsigandusi virpa.
Pritvinkusių lietaus debesų lyg nemačiau. Tikriausiai jie susitvenkė, kai miegojau.
Galgi nelis. Juk dažnai būna – kelis kartus pagriaudi, o nė lašelis ir nenukrenta. Bet kai netrukus ir žaibas dangų it dovanų dėžę perrišo raudonomis juostomis, abejonės nebeliko - lis. Bus mano vakaras. Lovoje su pyragu, už lango – liūtis, perkūnija, žaibai. Reikia dar į kompaniją ramios naktinės muzikos. Apsiginklavusi kantrybe jau pačią pirmą dieną išžvalgiau visus užkaborius – gal koks prietaisiukas voliojas, į kurį įdėčiau kompaktinę plokštelę… Nieko. Per ausines klausytis nepatinka. Girdžiu tik aš, o kambary muzika neplaukia.
“Baugina spengianti nakties tyla? Įsijunkite… Nebūkite naktimis vieni”. Gerai nebūsiu. Aš, pyragas ir radijas. Naktinis eteris yra slėpiningas. Įsijungi radiją ir supranti - kompiuteris groja tas pačias dainas, kurias jau klauseis dieną, Neaišku kodėl ir kaip parinktas dainas. Visos tos pačios visose stotyse.
Pratraukiau užuolaidą. Nežinau, ar dairiausi aplink, ar žvelgiau į naktį. Pro senos vyšnios šakas visai nesimatė dangaus. Kaimynai sakė, kad ta vyšnią vadina Emanuele, bet niekas neprisimena, kas ir kodėl ją taip pakrikštijo. Niekam ir nekylančios rankos ją nukirsti, nes labai jau išsišakojo, uogų mažai. Reiks prisirinkti – mėgstu vyšnių uogienę. Dviem puslitriukams daug uogų nereikės.
Gal praverti langą ir praskleisti tas šakas. Ką parodytų dangus? Kabo jame žvaigždžių, kai lyja? Matau mėnulis tik blizga. Dangus juodas, nė vienos žvaigždelės. Pyrago jau lyg ir nebesinorėjo. Juk jau visai naktis . Geriau pro langą stebėti į stiklą atimušančius, dūžtančius didelius lietaus lašus. Paskui nušliaužiančius ir krentančius vėl lašais ant palangės, o paskui ir nuo jos ant žemės drimbančius lašus. Kai jau tamsu, žaibų šviesa parodo tai, ko niekada taip ir nepamatytum. Kambary reikia žvakės. Kadangi bet kokį romantiškumo suteikiantį daiktą Rikos namuose rasti beveik neįmanoma arba reikia įdėt daug pastangų, prisipirkau jų…
Stiklu lašeliai jau ne riedėjo, o žirgliojo, it gandrai po šlapias pievas atsargiai kilnodami kojas…Tyliai tyliai…
Pro virtuvės durų plyšius į kambarį ėmė bristi blyškus pyrago aromatas. Jį pajutusi prisiminiau, kad žvakės ir turėtų kvepėti… Bet jos nei kvepėjo, nei skleidė pakankamai šviesos. “Gera ten, kur esam mes”, - aiškina radijas. Nesiginčiju. Blausi žvakės švieselė kambario kampe suteikia paslaptingumo, ramumo. Gal po pusvalandžio, nes pyrago iš orkaitės dar nebuvau išėmusi, papūtė smarkus vėjo gūsis – dieninės užuolaidos sukrutėjo pro praverto lango tarpelį - jas greičiausiai pasiekė vėjo pirštai. Naktinės tik vos vos sulingavo. Vėjas tikriausiai nuo jūros. Reiks užverti langą, kai jau eisiu miegoti. O, jau ir laikas gultis – greit paryčiai. “Gera būti mums kartu”, - vėl pasakoja radijas. Nesuprantu ir negirdžiu jo sakomo teksto. Man tai visiškai nerūpi... Mieliau žiūrėti į jau ant stalo pūpsantį kvepiantį pyragą ir į peilį, tuoj jį pradėsiantį gabaliukais skrosti. Pilkas dūmelis iš jo kilo, it bėgtų kraujas. Šilto, minkšto kepinio syvai… Pyragas buvo nuostabus, tik kraštuose kiek apkepęs. Asikandau. Per saldus. Gal ir juokinga, bet man prie pyrago reikėtų šilto pieno puodelio. Kavos, nors ir tirpios, prieš miegą nebegersiu. Suklusau – radijas ėmė groti mano muziką – Aerosmith ”Crazy”. Labai gera kreizy dienos pabaigai. Ir beliks šokti į lovą. Sėdėjau virtuvėje ant jau spėtos dekupažuoti penkiakojės medinės taburetės, rinkinėjau iš lėkštės paskutinius trupinius nuo supjaustyto pyrago, dėjau juos į burną. Reikia bent gurkšnio vandens. Radijas ėmė daugiau kalbėti. “Ši daina skamba ne šiaip sau… Jos paprašė vienas mūsų klausytojas. Neseniai paskambinęs į studiją, sako: šiandien man nutiko štai kas. Ir papasakojo mus apstulbinusią istoriją. Už tai mes jam – dovaną – dainą. O dar po dainos, kitos mes su ir juo pasikalbėsime. Likite su mumis”. Gerai, įtikinote, liksiu. Mano ausims bus dar viena svetima istorija. O gal ir pačiai papasakoti, kaip pyragus naktį kepu... Ne kažkam. O tik sau. Neįdomu. Tina Turner ”Is Over” - galima ir pasikraipyti prisišveitus pyrago. Tik nedaug, kad miego nuotaika neišsisklaidytų. “Smagu, kad mūsų naktį ne tik klauso, bet mums ir paskambina. Bet šiąnakt sulaukėme ypatingo skambučio. Mūsų klausytojas turi pikantišką, tikrai naktinę ir romantišką istoriją. Jis dar nori kai ko paprašyti. Sveiki, Petrai…”
Tarsi musė ant lango stiko sustingau. Jis!
Kažkas nepaprasto malonaus, tačiau nepaaiškinamo apgaubė kūną. Virpulys. Bet nieko negirdžiu. Galvoje ūžia. Kojose silpna. Burna džiūsta. Jau kelias valandas apie įvykį paplūdimyje nebegalvojau. Prieš penkias minutes jau norėjosi miego. O dabar tiesiog buvo visko gaila. Atgaivinta dienos istorija, kuriai buvau leidus numirti. Dingti nuo dangaus, kaip debesėliams iš sapno.
“… ji buvo susisupus į paklodę. Šnektelėjom. Susipažinom. Bet kai grįžau išsimaudęs, jos neberadau”.
Akimirkai (tikrai ne valandėlei, kaip panašiais atvejais galima nepagrįstai tvirtinti) sustojo širdis. Koks jis lakoniškas. Ir mane moterimi vadina… O ne mergina!
“Turiu vilties, kad ji naktinėja. Gal klausosi radijo. Gal girdi. Mano telefonas studijoje. Paskambink. Arba bent žinutę parašyk. Aš rankų nenuleisiu - ieškosiu”.
Ir vėl mane tujina. Net ir viešai. Labai familiaru ir intymu. Jau. Tikrai – per anksti. Atkaklusis. Tikriausiai turi įdomų hobi – kolekcionuoti dailias sukneles iš paplūdimio. Alfonsas. Gal apie jo blogą reputaciją rašo žurnalai bei svajojo ne viena romantikos ištroškusi mergina. “Kaip miela, kaip romantiška. Vasariška. Tikiuos, ta moteris dar nemiega ir mus girdi, netrukus sulauksiu jos skambučio,” – čiauškėjo radijas.
Suploviau indus. Pyragą apdengiau servetėle, kad koks uodas ant jo nesugalvotų susisukti guolį. Paskui dar atsilaužiau gabaliuką ir pasukau į vonią. Paleidau šiltą vandenį – tegu prisišildo. Pasėdėjau ant vonios krašto. Įpyliau putų… Pušų kvapo. Nedaug. Ant buteliuko nurodyta galiojimo data buvo pasibaigusi žiemą. Kol pribėgo pilna vonia, pasiklojau lovą. Šiltas vanduo vėl apmigdė. Pro vonios duris girdėjau tebekalbantį radiją: vos ne kas dešimt minučių primindavo, kad laukia moters su paklode skambučio. Prašė neskambinti kitų. Oho, kiek paplūdimyje buvo apsigobusių paklodėmis... Nauja mada. Išlipusi iš vonios, susisupau į rankšluostį. Ilgą, iki žemės. Mėlyną. Tą patį , kurį buvaui pasiėmus į paplūdimį. Pirštų galais nutipenau prie lovos. Brr…. Per nuogus pečius nubėgo nakties šaltukas. Užsimečiau chalatą… Eh, palikau vonioje ventiliatorių… Tas burzgimas mane kiekvieną vakarą erzina. Atsiguliau su rankšluosčiu. Kai sušilsiu lovoje, numesiu ant grindų… Gulėjau susisukusi į kamuoliuką. Virtuvėje muziką keisdavo moteriškas balsas. Galėjau išjungti radiją. Tyli muzika užmigdys. Rankšluostis spaudė per krūtinę… Išsivyniojau. Panirau po kaldra. Užsimerkiau. Prieš akis išniro smėlis…
Nakties nuotaiką nebūtina išsaugoti rytui. Nuoga iššokau iš lovos. Surinkau telefoną.
- Studija, - atsiliepė tas pats moteriškas radijo balsas.
- Labas. Čia aš - Petro sutikta moteris, - prisipažinau, nes neįsivaizdavau, ką daugiau sakyti.
- Malonu. Bet norėčiau įsitikinti, ar tikrai.
- O kaip man įrodyti?
- Koks jūsų vardas? – matyt tai ir buvo tas slaptažodis, kurio nežinojo kitos.
- Sonia.
- Šaunuolė, kad atsiradote. Jis paliko numerį, laukia jūsų.
- Pasakysiu savo telefoną, perduokite. Aštuoni šeši… - pasakiau “Labas” numerį.
- Tokia graži istorija, o jūs tokia liūdna.
- Naktis juk jau... – bandžiau įvardinti priežastį. Bet miego jau tikai nenorėjau.
- Tuoj baigsis daina ir mes šnektelsime eteryje. Nieko asmeniško neklausinėsiu…
- Oi ne… Nereikia. Neturiu, ką pasakyti.
Išjungiau telefoną. Pastovėjau su juo rankose vos kelias sekundes, bet nakties vėsa ėmė suktis aplink kojas. Pasukau į virtuvę išjungti radiją.
“Pagaliau. Pagaliau. Pagaliau. Šios nakties istorijoje galime dėti pirmąjį tašką – turime ieškomą moterį. Pamenate? Skambinęs vienas klausytojas prašė atsiliepti moterį, kurią sutiko paplūdimyje prisidengusią paklode. Ir ji paskambino. Deja, ji nesutiko pasidalinti įspūdžiais, bet telefoną paliko. Tikiuos, sužinosime istorijos tęsinį… O dabar “Pikaso” su “69 danguje” ir “Dešimt priežasčių”… O jūs man pasakykite bent vieną priežastį, kodėl nereikia mūsų klausytis naktį. Studijos telefonas….” Išjungiau radiją. Priežastis yra – taip galima atgaivinti tai, ko nereikėtų. Pagalvojau. Išjungiau šviesą virtuvėje. Dabar belieka laukti skambučio. Greičiausiai jau ryt, juk vedę vyrai naktimis neskambinėja kitoms moterims...
Bet telefonas taip nemanė. Kambaryje ėmė draskytis it kraujuojantis bulius. Uždėjau pagalvę – tyliau. Juk gali pusę Nidos prikelti toks garsas. Dar kartą ir dar… Trys praleisti skambučiai.
Sms. “Atsiliepk. As jau ne Nidoje. Man uz vairo nesaugu zinutes rasyti”.
Meniu suradau “tonai”, spustelėjau “pyptelės”.
Vėl. Dabar telefonas tik mirkčioja. Gal jis puikiai darbuojasi ne tik šmaikščiu liežuviu, ber ir kumščiais? Kodėl jis toks įkyrus? Juk naktis. Kodėl jis mano, kad geriausia viską išsiaiškinti dabar, o ne ryte?
- Alio, - sušnibždėjau. Gal ir be reikalo. Bet tegu žino, kad naktis. Nereikia žodžiais ardyti tylos.
- Labas, - irgi vos girdimai.
Tyla. Girdžiu, kaip naktį skrodžia mašina. O gal vėjas ošia pro pravirą langą. Kaip groja muzika. Kaip jis alsuoja.
- Nemaniau, kad norėsi atsisveikinti, - balsas nuvilgė. Tarsi atsiprašantis. Bet rabilo tada, kai mažiausiai to tikėjausi ir reikėjo.
- Aš ir nenorėjau.

sukurta: 2010 07 05, 22:07

Cituoti

ir kaip žmonės turi tiek žodžių viską gražiai aprašyti

sukurta: 2010 08 08, 23:52

Cituoti

Smagu prisiminti, išgyventi naujus jausmus ir aprašinėti