sukurta: 2006 12 05, 16:27

Cituoti

Gal esate sukūrusios eilėraščių ir norite,kad juos perskaitytų ir įvertintų.Būtų įdomu paskaityti ir aptarti.

sukurta: 2007 01 27, 21:24

Cituoti

Taip ilgai rasanciu neatsiranda, gaila. Butu idomu paskaityti. O gal cia tiesiog galima butu parasyti kokias ne savo, bet patikusias eiles? Kai rasiu ka butinai ikelsiu, jei ne pries.

sukurta: 2007 01 28, 09:25

Cituoti

Nykštukas

Tamsu. Tik triukšminga širdis neleidžia užmigti. Lub - dub, lub - dub. Į rytą skuba laikrodžiai, o dangumi plaukia mėnulis - geltonas blynas.
Mažyčiais rausvais bateliais, balta kepurėle atbidzena nykštukas. Suima mėnulį savo miniatiūriniais piršteliais ir atsikanda: krimst. Čiaumoja visa burna, tada vėl kanda ir kanda. Siautulingai niršta vėjas, bet... iš mėnulio belieka tik gelsvas taškelis.
Cak - cak, cak - cak - pušies šakomis leidžiasi nykštukas. Bum! Atsimuša į mano lango stiklą. Žiūri žvitriomis akutėmis, o burnytėje čiaumoja blyną. Pokšt! Prilipina gumulą prie stiklo ir mirkteli: miegok.

2003 01

sukurta: 2007 04 26, 23:41

Cituoti

Cituoti(Adonė @ Jan 28 2007, 10:25 AM) 6984
Nykštukas

Tamsu. Tik triukšminga širdis neleidžia užmigti. Lub - dub, lub - dub. Į rytą skuba laikrodžiai, o dangumi plaukia mėnulis - geltonas blynas.
Mažyčiais rausvais bateliais, balta kepurėle atbidzena nykštukas. Suima mėnulį savo miniatiūriniais piršteliais ir atsikanda: krimst. Čiaumoja visa burna, tada vėl kanda ir kanda. Siautulingai niršta vėjas, bet... iš mėnulio belieka tik gelsvas taškelis.
Cak - cak, cak - cak - pušies šakomis leidžiasi nykštukas. Bum! Atsimuša į mano lango stiklą. Žiūri žvitriomis akutėmis, o burnytėje čiaumoja blyną. Pokšt! Prilipina gumulą prie stiklo ir mirkteli: miegok.

2003 01

Gražu man patiko

sukurta: 2007 08 26, 11:37

Cituoti

Kūriau kūriau...bet nesipublikuosiu

sukurta: 2007 08 31, 10:21

Cituoti

Cituoti(Sandraja @ Aug 26 2007, 11:37 AM) 22181
Kūriau kūriau...bet nesipublikuosiu


na ir kodėl taip? sukūrei kažką gražaus ir slepi...

sukurta: 2007 10 31, 12:39

Cituoti

Sveikos poezijos mylėtojos, atgaivinsiu jau pamirštą temelę


Aš išeinu...[i]

Išdrąskėm pasakos lapus, kurią taip stropiai kūrėm,
Išmėtėm puslapius po purvinas gatves...
Žodžius pamynėm, kuriais mes taip tikėjom,
Kad tai yra šventa tiesa...
Neliko šilumos - ji baloje sumirko,
Ruduo sužvarbino jausmus!
Beliko tik sušlapęs tiltas, kuriuo mes ėjome abu...
Aš prisiminsiu tas dienas, jų vėjas išdrąskyti neišdrįs,
Bet tai ne meilė jau ir ne aistra,
Tai tik šviesus prisiminimas...
Aš išeinu, jau neberinksiu lapų,
Vistiek nerasiu jų visų...
Ar reikia dar tokios mums pasakos,
Kurioj tiek klaustukų ir brūkšnių?!.
Aš išeinu, išeiti reikia,
Per daug padarėme klaidų!
Aš ne kalta ir tu nekaltas,
O gal kalti abu?!.
Ne, tai ne ašaros, tiktai lietus toks šaltas,
Tik vėjas drebina pirštus,
Taip norisi dar kartą paliest tavus pecius...
Bet ne, jau neišdrįsiu, tai už mane darys kita...
Aš išeinu ir tavo akys šaltos, lai paskutinį kartą išlydės mane...

Bet jei surasi puslapį išplėštą,
Kuriam tik meiles žodžiai, tik tyra diena,
Neplėšyk jo, išsaugot verta,
Kas buvo mums šventa tiesa...

2003m.

sukurta: 2008 04 11, 12:40

Cituoti

Keliu temuke aukštin, gal yra pas mus forume kurybingų žmonių pasirodam

sukurta: 2008 07 30, 13:50

Cituoti

o galima duoti nuorodą kūrinio?tai ne ailėraštis,bet mano kūryba

sukurta: 2008 07 30, 15:26

Cituoti

Na manau jei tai tavo elektronionio tinklapio nuoroda kur jus rašot ir kūriat tai manau aišku galima būtų, o galit ir čia nusikuopijot ir įdeti savo kūryba,

sukurta: 2008 09 10, 21:58

Cituoti

Em aš noveles kuriu, vienos novelės pusę dalies įdedu, nes dar likusios neparašiau- jei patiks idėsiu ir likusia


- Šokam parašiutu?
-Marta, tu beprotė.
-Žinau.
-Juk mirtinai bijai aukščio.
-Ir?
-Ir tas kad pridėsi į klnes jau per instruktažą.
-Bet lipant kopėčiom man nebaisu.
- Kvaile tu kvaile.
-Nevadink manęs taipĄ
-Atsiprašau.
-Einu. Namo.
-Kodėl?
-Nepakenčiu kai ant manęs rėki.
-Marta.
-Paskambink vakare. Iki Mantautai.
-Tu niekad manęs taip nevadini.
-Vadinu. Tik negirdi. Viskas. Iki
-Bučkio neduosi?
-Ne.
-Gausi spyrį šiknon.
-Ir gerai.


Mantautas. Vyrėsnėlis brolis. Gaila kad jau gyvena atskirai nuo mūsų. Manęs mamos ir. Ir to kvailio kuris išskyrė mūsų šeimą. Kartais pagalvoju kad jei tėtis nebūtų išėjęs mama būtų išprotėjusi. Kartais galvoju, kad taip geriau nei buvo prieš tai. Juk tėtis šitiek gėrė. Nebuvo nė dienos kad jis nepareitų girtas ar bent įkaušęs. Bet juk jis buvo mano tėtis. Sakau buvo nes jo nebėra. Išvyko ir jo jau nemačiau 5 metus. Nė žinutės. Tarsi žemė jį prarijo. O gal taip ir geriau?


Stoviu kieme ir spardau akmenuką. Reikia naujų batų. Ryškiai geltonų.Jaučiu kaip vibruoja mano telefonas kišenėje. Mama. Nekelsiu. Nėra nuotaikos.
Paeisu namo- pakalbėsiu. Juk reikia leidimo i Vikos gimtadienį. Ir noriu ir nenoriu eiti. Juk pažįstu tik pačią Viktoriją ir Pauliną. Kiti septyniolika asmenų- tik žinom veidai. Eit-neit. Eit- neit. Eiti.

Neisiu.

Vos tik įėjus į namus mane užgriūva milijonas ir dar vienas tūkstantis priekaištų. Nenoriu aš jų klausytis.

-Mam, gali patylėti?
-Marta, kaip čia su manimi šneki???
-Kaip visada mamyt, tik... man jau nusibodo tavo priekaištai. Marta blogai padarei tą, Martą kodėl neatsiliepei, Marta kada suaugsi ir panašiai.
-Neskaudink, vaikeli manęs.
-Aš ir nenoriu skaudinti ir nesistengiu to daryti. Mama, aš pavargau nuo to... Man reikia trupučio laisvės. Ar galiu ją gauti?
-Tu jos turi daug daugiau nei paprasta kiemo mergiotė.
-O aš nesu paprasta kiemo mergiotė. Aš tavo vaikas.
-Marta...


Nusisukau. Nemėgstu matyti , kaip mama verkia, nes tada pravirkstu ir aš. Nuėjus į kambarį garsiai paleidžiu muziką. Negaliu daugiau taip gyventi- nebenoriu. Kiekvieną kart, kai susipykstu ar bent apsižodžiuoju su mama, man darosi bloga. Bloga nuo savęs, kartais nekenčiu , kai taip elgiuosi. Lyg norėdama įskaudinti. Bet man tai gaunasi nevalingai. Turiu per ilgą liežuvį. Visada lepteliu, tai ko nereikėtų. Kad ir dabar argi reikėjo mama taip sakyt? Žinoma, kad ne. Bet aš vis tiek tai pasakiau. Idiotė. Kvailė. Girdi, Marta? Tu esi K-V-A-I-L-Ė.

-Marta, tu nesi kvailė, gal tik truputį daužta.
-O Mantautai...
-Spjauk į tą liūdesį.
-Neaiškink.
-Agirdž, panike.
-Gezas atsirado.
-Atsisuk, kai aš su tavimi kalbu.

Atsisuku. O dieve, jis visas išsipaišinęs su geltonais dažais.

-Cha caha cha, Kaip tu čia atrodai???
-Panašus į tulpę.Ne? O norėjau tave prajuokinti.
-Tau pavyko. Ačiū broliuk. (pabučiuoju jam skruostą ir mano lūpos lieka geltonos)- Fuuuu.
-Guašas skanus .
-Fuuu, tikrai ne šokolado skonio


Abu dar ilgai kvatojame vienas iš kito. Dar kaip vaikystėje, vakarais mama mėgdavo mums duoti akvarelę ir mes vienas kitą tepliojome. Tada dar ir tėtis su mama nesipyko ir negėrė...

-Ei... vėl liūdesys užpuolė?
-Ne, tik prisiminiau tėtį. Kažin kur jis?
-Man nesvarbu. Juk pati žinai, kad jis pasielgė šlykščiai. Jis man nbe tėvas.
-Manti, negalima taip...
-O jam buvo galima, ar ne?
- Nepyk...
-Nepykstu, saulut, tik man pikta ant jo...
-Man ir ... Manti?
-Ką?
-Galiu gyventi pas tave?
-Ką tu čia sumąstei.. Galvelėj negerai?
-Viskas gerai, aš noriu su tavimi būti dažniau. Pasiilgstu tavęs.(prisiglaudžiu ir apkabinu)
-Sesiau, pagalvok apie mamą...
-O ką ji? Aš su ja išvis nesutariu, ji tik rėkia ant manęs. Pykstamės ir pykstamės.
-Bet tai beprotiška idėja.
-žinau.
-Bet tik su vieną sąlyga- jei neknarksi naktimis.
-Jėga. Pažadu. Durnės garbės žodis



Kai atrodo, kad džiaugsmo niekas nebegali sustabdyti ir jis tik tik įgauna pagreitį- ima ir atsiranda kliūtis, kuri pagimdo liūdesį. Nekenčiu būti susiraukusiai, piktai ir nervuotai. Tada tampu maža isterike, kuri vaikšto po namus lyg įelektrinta višta. Mėtau daiktus ir ant visų šaukiu. Nekenčiu savęs tokios....


Na va , kad ir šis rytas. Pakavau savo daiktus į dėžes - juk kraustausi pas Mantautą – o tada į kambarį įsiveržė, ne ne tas žodis įsiveržė- atskriejo viesulu Ilona , mano „mylimiausioji kursiokė“ , ir kad pradėjo rėkti..... Neva aš visiems pasakiau, kad ji nėščia nuo Luko, visai neblogo mano draugo. Tik niekaip nesupratau kokio velnio jis tada su ja miegojo.... Marazmazijai išaiškėjus liepiau jai manęs atsiprašyti ir dingti iš namų kuo toliau.

Kartais nesuprantu ar aš čia keista, ar visi kiti esantys aplink. Turbūt aš... Vos prasidėjus žiemos sesijai. SESIJAI. Aš įsimylėjau. Ir ne bet kaip. O ta romantiškąja Šekspyrine meile... Dieve, kaip iš manęs tada juokėsi Mantis. Vos tik mane pamatydavo- už pilvo griebdavosi.. Et ta meilė...


-Slunke, apie ką taip galvoji?
-Šekspy... Ai nieko.
-A..... Didžiąją gyvenimo prasmę.
-Aha. Žinau, galėtum man ir padėti. Sukraut knygas ir užrašų sąsiuvinius.
-Kaip pasakysite , madam. – Tada jis padaro piruetą ir krenta ant žemės. Koks jis juokingas.

Keista būti „nesavojaplinkoje“ , kuri nė kiek nemiela širdiai. Na dar ta plati palangė ir langas, pro kurį matos siaurutė senamiesčio gatvelė ie įįdomūsmanoakiaipraeiviai“,. Širdyje jaučiu, kad padariau nemenką klaidą atsikrausčius pas brolį. Gal nereikėjo taip daryti? Galbūt gyvenimas kartu tik pablogins situaciją? Jėzau su trimis Marijomis, kiek mane kankins šie klausimai?

Kaip kirminėlis graužia mano širdutę. Kažin kaip mama? Blemba, kokia egoistė esu.... Palikau mamą vieną, net nepagalvojus kaip ji gyvens viena.. Na ir kas , kad su ja nesutariu. Bet... Ji juk mano mama....

-Mant, gal negerai padariau, kad čia atsikrausčiau?
-Nekalbėk taip...
-Bet pats žinai, kad mama nemėgsta vienatvės.
-Žinai, aš labai džiaugiuosi, kad tu čia. Su maniniai. Su Tadu. Su Eriku. Ir mama juk moka gyventi.
-Na taip, bet ji juk jausis vieniša..
-Tai kraustykis atgal!!!
-Mantautai, nešauk ant manęs.- Nusisuku ir pravirkstu.
-Marta.. aš.. aš atsiprašau. Tik... tik suprask, tau jau 20 , turi išmokti gyventi ir ant savo „šiknos“. Juk turi darbą, mėgstamas studijas, esi protinga merga.

-Ir dar graži- į kambarį įėjo Erikas- Net labai graži
-Erikai, būk geras išeik.
-Kaip pasakysi.

-Žinau broliuk, kad reikia, bet man dėl visko taip skauda širdį....



-Po velniais, kas jums čia? Gedulinga vakarienė, kurioje Martai širdį skauda?
-Erikai, eik šiknon plastilino ieškot. Arba valgyt virti. Net stalą suvalgyčiau dabar.
- Kas aš mergina, ar tu? Aš tai nemoku gaminti...
-Erikai (nutaisau šunišką žvilgsnį) eik virti valgyt.
-Gerai jau gerai. Bet ryt tu man karališką puodą, thu puotą iškelsi.
-Jei sumokėsi.
-Natūra
-Erikai!!!


-Ir į ką aš papuoliau...
-Cha cha, Į beprotnamį.
-Bėgau nuo mamos, o papuoliau ant trijų durnių...


Pavalgius, nors ir neypatingai skaniai, manęs vis neapleido tie kvaili klausimai ir mintys....O ir užmigti nėjo. Šitaaplinkaneman.

Po apsivartimų ir pagalvės daužymo mano kojos tiesiog nuvedė mane į virtuvę. Nors ir skamba keista, kažkas liepė man ten eiti. Beprotė, aš tikra beprotė...

Įėjus ten, pamatau Tadą. O tas pasižiūri į mane lyg briedį vidurį paplūdimo pamatęs.

-Kas tu? Ir kodėl tu čia?
-Em.. Ėėėė.. Labas. Aš Marta, Mantauto sesuo. Tu Tadas, ar ne?
Aha, Tadas.
- Nuo šiol aš gyvensiu čia. Tada turėsi pakęsti mano draugiją.
- -O kad visos tokios draugijos būtų.
- Nepataikauk.
- Nepataikauju, tik malonu, kad atsikraustė mergina, Senai reikėjo mergaitiško juoko šitam bardake.
- Aaa. Na apie juoką sunku man kalbėt dabar.
- Kodėl?
- Ai, kankina altruistinės mintys apie tai, kad negerai padariau, kad išsikrausčiau.
- Kokia literatūrinė kalba.
-šaipykis šaipykis.
- Atsiprašau, aš girtas.
-Matau.
-Em... Žinai man ir dabar nelengva.
-Kas atsitiko.
-Blem, jaučiuos lyg būčiau pas psichologę.
-Na blogai įsivaizduoji. Tu pas busimąją režisierę.
-Oba. Neblogai.
-Ir aš taip sakau.
-Vadinasi..
-Kas?
-Kurs televizijoms serialus?
-Ne. Aš pastatysiu pati geriausią spektaklį Lietuvoje.
-Optimistė.
-Ne. Aš beprotė. Žinai, Tadai?
-Nieko aš nežinau apart to, kad tu esi Marta, Mantauto sesuo. ir studijuoji režisūra
-Na aš ne apie tai..
-O apie ką?
-Aš einu miegot. Malonu buvo susitikt
-Ne Marta palauk
-Ko nori dar ?
-Tu labai graži.
-Kai miegu dantim į sieną.
-Aš rimtai.
-Ne tu girtas.
-Taip aš rimtai girtas....





Dar tą visą naktį ilgai varčiausi. Jutau, kaip neramiai plaką mano širdis ir guodžiausi mėnuliui, atsispindinčiam plaukuose. Vėl daužiau pagalvę ir keikiau savo kambarį. Jau baigiu sau įgristi su tom kalboms, kad ši vieta ne man. Ne mano aurai, nemanokarmaiarkitammanovelniui.

Rytą pasitikau su subjurusia nuotaika ir iš skausmo plyštančia galva - miego trūkumas. Tyliai nušlepsėjus į virtuvė teko plačiai nusišypsoti – prie stalo vis dar tebegulėjo Tadas.

-Ei, Taduk, kelkis-pats laikas miegoti.
-A..? ei pala tu man matyta. Ir išvis ką tu darai mano namuose?
- O vakar sakei, kad aš velniškai graži ir mane myli.
-O ne, brolyti, aš taip nesakiau. Nors... Tu juk Manto sesuo! Jėga! Pasirodo nebuvau vakar toks jau girtas.
-Gersi kavos? O gal degtinės?
-O fuu , tos šlykštynės man nesiūlyk. Bet Kavos mielai išgerčiau.
-Ok
- Žinai, bet tu rimtai graži.
-Vakar tu lygiai tą patį pasakei.
-Rimtai?
-Aha
-Nu gers, bet ne rimtai, aš teisybę sakau.
- ja ja
-Oj, labai ačiū už kavą.
-Skanaus.


O pati nušlepsenau į balkoną. Nors ši vieta man patinka. Pavasarį reiks jo kraštus apsodinti tulpėmis. Ryškiai geltonomis. Perdažyti baldus, žaliai. Patiesti žalią kilimą, kuris tarsi žolytė kutentų pirštų galiukus. Vasarą- pakabinti bambukines užuolaidas, kurios leistų pasislėpti nuo įkyrių praeivių žvilgsnių. Dar reikės tulpes pakeisti frezijomis. Jų spalvos žadins kiekvieną rytą. Oj blemba, Marta svajokle tu....

Pasvajojus atsiminiau, kad manęs Užupio turgelyje laukia Sima. Sima- mano vaikystės, kiemo draugė. Kartu augom, kartu ir užaugom. Nesiskyrėm net baigus mokyklą- juk 12 metų išsėdėjom suole kartu. Et, kaip gera prisiminti tuos nuostabiuosius vakarus ir naktis kartu. Pirmoji meilė, pirmieji suaugusio pasaulio kąsniai. Nors ir pakankamai kartūs.


Greita apsivilkau vilnonę suknelę, ilgaausius batus, ir visas kitas šmutkes. Jau mačiau iš tolo, kaip Sima spjaudosi iš pykčio. Ji nekenčia, kai vėluoju. O aš dar svajoklė prisiminiau senus laikus. Pamojuoju jai, o ji atsako savo mikimauziška šypsena ir apiberia klausimais kada spėjau išgražėti.
- Permainos, Simulia, pas mane didžiulės permainos. Gyvenu su trim bernais.
- Eik tu šikt. Kur čia taip?
- Pas Mantautą ir jo draugus. Atsirado vienas laisvas kambarėlis tai ir prisitryniau.
- O kaip tavo mama? Nebambėjo?
- Bambėt nebambėjo, bet ir neliko labai patenkinta. O dar mane sąžinė užgraužė.
- Tavo gerumo martyte užtektų visam psauliui išdalint ir visi liktų laimingais.
- Nesusišnekėk.
- Nenusišneku, fėja tu mano.


Visą dieną prasitampiusios nebeturėjom ką veikti, nusprendėm pasukti savais keliais. Kartais būta taip liūdna atsisveikinti su ja. Bet kart gyventi būtų lygiai tas pats , kaip ir nutraukti mūsų draugystę. Ji siaubingai netvarkinga. Kartais net man skambina, kad ateičiau padėt apsikuopti.

sukurta: 2008 09 11, 13:12

Cituoti

Jei atvirai tai nelabai patiko kai kuriose vietose padriki pokalbiai apie nieka. Ne to ta paugliska netasyta kalba siek tiek ant galo jau pykino... Be to perskaicius nelabai supratau kokia pagrindine sio kurinio mintis...

sukurta: 2008 09 11, 13:56

Cituoti

Man pasirode čia atskiri kurinukai.

sukurta: 2008 09 11, 16:11

Cituoti

As tai supratau kad cia puse noveles, bet nelabai rysio yra tarp pastraipu

sukurta: 2008 09 18, 17:48

Cituoti

Cituoti(aiiva100 @ Oct 31 2007, 01:39 PM) 23069
Sveikos poezijos mylėtojos, atgaivinsiu jau pamirštą temelę
Aš išeinu...[i]

Išdrąskėm pasakos lapus, kurią taip stropiai kūrėm,
Išmėtėm puslapius po purvinas gatves...
Žodžius pamynėm, kuriais mes taip tikėjom,
Kad tai yra šventa tiesa...
Neliko šilumos - ji baloje sumirko,
Ruduo sužvarbino jausmus!
Beliko tik sušlapęs tiltas, kuriuo mes ėjome abu...
Aš prisiminsiu tas dienas, jų vėjas išdrąskyti neišdrįs,
Bet tai ne meilė jau ir ne aistra,
Tai tik šviesus prisiminimas...
Aš išeinu, jau neberinksiu lapų,
Vistiek nerasiu jų visų...
Ar reikia dar tokios mums pasakos,
Kurioj tiek klaustukų ir brūkšnių?!.
Aš išeinu, išeiti reikia,
Per daug padarėme klaidų!
Aš ne kalta ir tu nekaltas,
O gal kalti abu?!.
Ne, tai ne ašaros, tiktai lietus toks šaltas,
Tik vėjas drebina pirštus,
Taip norisi dar kartą paliest tavus pecius...
Bet ne, jau neišdrįsiu, tai už mane darys kita...
Aš išeinu ir tavo akys šaltos, lai paskutinį kartą išlydės mane...

Bet jei surasi puslapį išplėštą,
Kuriam tik meiles žodžiai, tik tyra diena,
Neplėšyk jo, išsaugot verta,
Kas buvo mums šventa tiesa...

2003m.


Labai gražiai,ir labai jausmingai parašyta.
Ar tai jūsų kūryba?
Nuostabu...

sukurta: 2008 09 19, 17:40

Cituoti

Paklausyk ką kalba žvaigždės,dangaus tyloje,
jos kalba apie meilę,kuri yra danguje.
Jos mato tave naktį,kada sapnuoji jas,
ir paslapčiom ateina,į žemę pas tave.

Tu vis sapnuoji dangų,ir žvaigždes ant dangaus,
bandai surasti meilę,kuri yra sapne.
O ji tau kalba tyliai,su angelo balsu,
apkabink mane brangusis,kaip mylėjai mane pirmą kart.

Daugiau klausyk ką lūpos kalba,kurias bučiuoji ne pirmą syk,
daugiau mylėk mergaitę savo,nes ji dangaus tau žiburys.
O ji surinks žvaigždes danguose,kurios ryte bus prie taves,
tarp jų surasi savo meilę,kuri tau šviečia visada.

sukurta: 2008 09 19, 20:51

Cituoti

Labai grazu ir svajinga

sukurta: 2008 09 20, 20:41

Cituoti

Tikrai labai gražu. Šaunuole.

sukurta: 2008 09 21, 11:43

Cituoti

Šaunu
smagu,kad pas mus atsirado tokių kuribingų forumiecių

sukurta: 2008 10 24, 16:41

Cituoti

Cituoti(gintarass71 @ Sep 18 2008, 05:48 PM) 41483
Labai gražiai,ir labai jausmingai parašyta.
Ar tai jūsų kūryba?
Nuostabu...

aciu labai Taip cia mano kuryba ir parasyta butent apie viena ivyki mano gyvenime...