sukurta: 2008 03 26, 13:21

Cituoti

labai smalsu,ar jūs,mielosios, krikštydamos savo atžalas laikėtės kokių papročių?

sukurta: 2008 03 27, 15:06

Cituoti

Krikšijom vaika 4 mėn, bet galima sakyti papročių nelaikemes, pakrikštijom ir viskas. Tik va krikšto tevai sedejo kartu, sako reikia kartu sedet, kad vaiko dantukai be tarpu būtų . tik po to pasigailejau kad nepadariau krikšto laikraštuko, nes kažkaip nepagalvojau.

sukurta: 2008 03 27, 15:16

Cituoti

na o mes krikštyjom savo puikutį 5mėn, labai jau norėjau visų papročių,didelio ir gero baliaus tai mes važiuodami į bažnyčią svečiams liepėm lipti ant akmens (kad vaikas būtų stiprus),prie bažnyčios visi sušukom mažiuko vardą (kad angelai išgirstų),žinoma įdėjom mažiukui pinigų,cukraus,druskos (į batukus).Grįžtant iš bažnyčios visi svečiai leido palei upės srove pripūstus balionus su linkėjimais,sodinom ąžuolą prie namų, tiesa,dar važiuojant į bažnyčią kūminukai vaikutį išmaudė(į vonelę pridėjom monetų),na ir toliau visokie užstalės žaidimai,minėjimai,močiutėms išrašėm sertifikatus,buvo laikraštukai,kūminukams dovanytės, prizai ir t.t... pati pavargau,bet užtat svečiams patiko balius teses iki 5val ryto + kitą dieną šašlykai,alus....

sukurta: 2008 03 27, 15:56

Cituoti

Cituoti(liuka @ Mar 27 2008, 03:16 PM) 24988
na o mes krikštyjom savo puikutį 5mėn, labai jau norėjau visų papročių,didelio ir gero baliaus tai mes važiuodami į bažnyčią svečiams liepėm lipti ant akmens (kad vaikas būtų stiprus),prie bažnyčios visi sušukom mažiuko vardą (kad angelai išgirstų),žinoma įdėjom mažiukui pinigų,cukraus,druskos (į batukus).Grįžtant iš bažnyčios visi svečiai leido palei upės srove pripūstus balionus su linkėjimais,sodinom ąžuolą prie namų, tiesa,dar važiuojant į bažnyčią kūminukai vaikutį išmaudė(į vonelę pridėjom monetų),na ir toliau visokie užstalės žaidimai,minėjimai,močiutėms išrašėm sertifikatus,buvo laikraštukai,kūminukams dovanytės, prizai ir t.t... pati pavargau,bet užtat svečiams patiko balius teses iki 5val ryto + kitą dieną šašlykai,alus....

Na super, faina kai viskas taip gerai suplanuota.

sukurta: 2008 03 27, 16:09

Cituoti

tai planavau dar net negimusiam mažiukui kumytę jau turėjom tik sužinojus kad laukiuosi (pati labai norėjo) o kūminuką,-tik gimus mažiukui

sukurta: 2008 03 29, 14:38

Cituoti

Cituoti(liuka @ Mar 27 2008, 04:09 PM) 25019
tai planavau dar net negimusiam mažiukui kumytę jau turėjom tik sužinojus kad laukiuosi (pati labai norėjo) o kūminuką,-tik gimus mažiukui

Na labai faina, su krikšto tevais mes irgi jau iš pat pradžiuu žinojom kas bus

sukurta: 2008 03 29, 16:40

Cituoti

Idesiu nuoroda kur galima pasisakityti apie krikstynu paprocius
Krikstynu paprociai

sukurta: 2008 03 29, 20:38

Cituoti

Čia aš kai ieškojau info krikštynom,tai va-prisirinkau tokių idėjų...
Auksinės krikštynų idėjos teveliams:

• pasirūpinkite šventiniais kvietimais svečiams +
• pasiteiraukite kunigo, ar galėsite papuošti krikšto vietą gėlėmis ir žvakutėmis +

• krikštynų proga apsilankykite fotoateljė ar nufilmuokite šventę

• nusipirkite albumą, į kurį svečiai įrašys palinkėjimus mažyliui

• palinkėjimus vaikui svečiai gali surašyti ant lapelių, kuriuos sudėkite į balionus ir iškilmingai paleiskite į dangų

• krikštynų dieną padarykite vaikučio pėdutės ar rankutės atspaudą molyje (ar modeline)

• krikštynoms atminti pasodinkite prie namų medį - ąžuolą ar liepaitę

• jei krikštynų šventėje dalyvauja maži vaikai, įteikite jiems po mažą atminimo dovanėlę, suvenyrą

Dešimt vaiko įsakymų tėvams
1. Mano rankos dar mažos: būkit geri, nelaukite, kad aš gerai pasikločiau lovą, nupieščiau piešinį arba numesčiau kamuolį. Mano kojos dar trumpos: eikit lėčiau, kad aš suspėčiau.
2. Mano akys dar nematė tiek pasaulio, kiek jūsų: būkit geri, leiskite man pamažu jį ištirti; neverskite manęs, kai tai nebūtina.
3. Namų ruoša niekur nedings; būkit geri, skirkit man laiko paaiškinti apie šį nuostabų pasaulį ir darykit tai su noru.
4. Aš esu jautrus! Būkite atidūs mano poreikiams; nesikabinėkite prie manęs visą dieną. Elkitės su manimi taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi.
5. Aš esu ypatinga dovana! Saugokite mane, reikalaukite iš manęs atsakomybės už savo veiksmus, duokite nurodymų, kaip reikia gyventi, ir drauskite mane su ypatinga meile.
6. Man reikia paramos, kad galėčiau augti. Būkit geri, neskubėkite kritikuoti. Jūs galite kritikuoti veiksmus, kuriuos aš darau ne taip, bet ne mane.
7. Duokite man laisvę pačiam spręsti. Leiskite man suklysti, kad galėčiau pasimokyti iš savo klaidų. Taip aš išmoksiu apsispręsti, kai iš manęs pareikalaus gyvenimas.
8. Būkite geri, neatlikite už mane to, ką aš turiu padaryti pats. Tai priverčia mane jausti, kad mano pastangos neatitinka jūsų lūkesčių. Aš žinau, kad tai sunku, bet prašau, nelyginkite manęs us mano broliu, seserimi.
9. Nebijokite išvykti savaitgaliui abu kartu. Vaikams taip reikia “atostogų” be tėvų. Be to, tai yra puikiausias būdas įrodyti, kad jūsų santuoka yra nuostabi.
10. Būkite man dvasinis vadovas. Išmokykite mane tikrų vertybių namuose ir rodykite man gerą pavyzdį, kuriuo galėčiau sekti

Tradicijos:
1.kuma turo apibert saldainiais kad vaikucio saldus gyvenimas butu
2. vaikeli pries kriksta turi aprengti krikstateviai, o grize i manus turi paduoti ji tevams, kai kur dar sakoma - isvezeme pagoneli, parvezame krikscioni...
3. Šiek tiek senovinių krikštynų papročių:

Kai po krikštynų apeigų visi iš bažnyčios grįžta namo, krikštamotė mergaitės mamai dovanoja muilo - kad turėtų kuo vaiką prausti, kruopų - kad košės išvirtų, ir cukraus, kad turėtų kuo tą košę pagardinti.
Į bažnyčią reikia važiuot tiesiausiu keliu, kad gyvenimas tiesus būtų.
Krikštatėviai nuprausia ir aprengia vaikelį.
Jei prieš bažnyčią palypėsi ant akmens - vaiko dantys augs kieti ir gyvenimas tvirtas bus.
Po bažnyčios, namie vaiką reikia iškelti virš vaišių stalo, kad visą gyvenimą turėtų ko valgyti.
Kadangi pagal tradiciją krikšto tėtis su krikšto mama tampa kone giminėmis, jie apsikeičia dovanomis.
Seniau krikštynos būdavo gana greitai - trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo. Sakydavo, kol vaikas nepakrikštytas, jo nesaugo žmonių bendruomenė ir gali apkeisti laumės. Ir dėl to, ir kad niekas nenužiūrėtų, šalia žibindavo žvakę.
Kūmai jau iš posakio „Svočia bagočka, o kūma - rinktinė“ aišku, kad krikšto tėvai lemia visą tolesnį vaiko gyvenimą, jam tarsi persiduoda jų charakterio bruožai. Todėl jie turi būti darbštūs, padorūs, tvarkingi, protingi. Sakydavo, kad senbernio ar senmergės geriau neimti į kūmus, nes ir vaikas toks bus. Dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Galėdavo krikštyti ir seneliai, bet rinkdavosi jaunesnius žmones, kad ilgesniam laikui globotų vaiką.
Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi jį globojančias šeimas, be to, net ir geriausioje šeimoje kyla pykčių bei barnių, o tada ir vaikas bus nervingas. Jei naujagimis būdavo silpnutis, jį galėjo pakrikštyti pribuvėjos.
Prieš bažnyčią Drabužėlius vaikui siūdavo kūma. Suvalkijoje buvo įprasta visus krikštijamus vaikus rengti pirmagimio krikšto marškinėliais. Sako, tada ir broliai, ir sesutės draugiškesni būna. Vaiką į bažnyčią išruošdavo pribuvėja. Kai ji maudydavo vaikelį, krikšto tėvas įmesdavo pinigą į vandenį, kad mažasis turtingas būtų. Vaiko vardo tėvai iki krikšto garsiai nesakydavo, o tik pašnibždėdavo kūmams. Iš čia linksmos istorijos, kaip krikšto tėvai pamiršdavo, kas jiems sakyta, ir patys suimprovizuodavo bažnyčioje. Keliaujant į bažnyčią vaiką iškeldavo pro langą, nes per slenkstį išneši - atsitiks kas blogo pakeliui.
Po bažnyčios „Išvežėm pagoniuką, parvežėm Joniuką. Išvežėm pagonytę, parvežėm Onytę“, - sakydavo krikštatėviai. Jie paskelbdavo mažylio vardą ir kuo greičiau jį išvystydavo (kad greitai bėgioti pradėtų), prinešdavo prie krosnies ir paliesdavo rankyte (kad vaikas nuo namų nenutoltų). Tada prieidavo broliukai ir sesutės, pasveikindavo naująjį krikščioniuką ir už tai gaudavo vaišių.
Valgį į krikštynas susinešdavo svečiai: kas lašinukų, kas dešros ar kiaušinienės. Kūmai krikštasuolėje sėdėdavo meiliai susiglaudę (jei ne, svečiai paspausdavo) tam, kad vaiko dantukai būtų tankūs.
Krikšto tėvų pareigos Krikštavaikio ryšys su krikšto tėvais būdavo labai stiprus. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ar Atvelykį būtinai turėjo numarginti margutį krikšto vaikui. Neretai krikštatėviai jį vesdavo prie Pirmosios komunijos ar sutvirtinimo sakramento. O Suvalkijoje buvo paplitusi tradicija, kad krikšto mama ar tėtis būna piršliais krikšto vaiko vestuvėse.
4. Krikštynų papročiai

Šiais laikais retai kas laikosi visų senovinių krikštynų papročių, bet dauguma jų – išlikę. Priimta, kad krikšto

drabužiais pasirūpintų krikštamotė, kad ji užsakytų tortą (kadaise pati kepdavo bobą), po krikštynų priprasta nešti

lauktuvių bendradarbiams, vadinamąją „lėlės koją“. Mūsų proseneliai laikėsi nepalyginamai daugiau tradicijų.

Dažniausia krikštynos trukdavo dvi dienas. Ši šventė buvo gana uždara, kviečiami susituokę giminaičiai. Iš

„jaunimėlio“ išimtis buvo daroma tik krikštatėviams, kurie dažnai būdavo jauni ir nesusituokę. O vaikai galėdavo tik

pribėgę prie stalo saldainių pasiimti.


Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, ypač jei krikšto tėvai būdavo renkami vaikui dar negimus.

Kai kuriose vietose kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12-17 metų. Buvo sakoma: „Jaunam garbė kūmauti“.

Tapimas krikšto tėvu ar mama tarsi kilstelėdavo jaunus žmonės į naują – suaugusiųjų – rangą.

Žemaitijoje buvo populiaru krikšto tėvus kviesti iš skirtingų giminių, ne vyrą ir žmoną. Kviesdavo į krikšto tėvus

vestuvėse buvusius pirmuoju pabroliu ir pamerge.

Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad nėščios moters krikšto motina kviesti negalima, „nes vaikas mirs“.

Manyta, kad atsisakyti kūmauti negerai, nes kvietimas būti krikšto tėvais – didžiulis pagerbimas.

Būti krikšto tėvu - didelis įsipareigojimas. Ir ne tik vaikutį vesti tikėjimo keliu, bet ir prisidėti prie jo globos,

auginimo. Jei tėvai kur išvažiuodavo, vaiką drąsiai be jokio susitarimo „prie kūmos atvesdavo“. O jau apie dovanas

nėr ką ir kalbėti – kūmai privalėjo visomis progomis kažką padovanoti. Per krikštavaikio vestuves krikšto tėvai sėdi

garbingoje vietoje, kaip ir tikrieji tėvai.

Pasirūpinti krikšto drabužiais – krikštatėvių pareiga. Jei kūma pasiturinti, ji vaiką „pasiima nuogą“ ir aprengia nuo

galvos iki kojų.

Į bažnyčią krikštatėviai važiuodavo atskirai nuo vaiko, kitu vežimu, o grįždavo kartu. Prieš vežant kūdikį krikštyti, jį

reikėdavo 3 kartus apnešti aplink vežimą ir duoti pauostyti arkliams, kad užaugęs jų nebijotų. Prieš veždami kūdikį į

bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą

turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti. Sakydavo, kad grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs

būtų greitas.

Iš bažnyčios grįžtant kūmams užtverdavo kelią (kaip per vestuves), atkišę „dideles kašes“, prašydavo įdėti

gardumynų. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kai kur stalus užsėsdavo

kūmai-apsišaukėliai, o tikrieji turtėdavo stalą išsipirkti.

Kai kuriose vietose buvo tradicija į krikštynas vaišes visiems susinešti. Svečiai nešdavosi mėsos, pyrago, degtinės

– kaip į vestuves. Kiekvienas ant stalo pasidėdavo ką atsinešęs ir vaišindavo kaimynus, ragaudavo, kieno skaniau.

Kūma atsiveždavo didžiausią pyragą - bobą, skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Krikšto mamos boba

būdavo kokių 70 cm aukščio – koks pečiaus aukštis. Bobos viršų papuošdavo, apraitydavo su cukraus pudra,

kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais. Antrą dieną būdavo kūmos pietūs – kuo skanesni, kuo

boba didesnė, tuo vaikui gyvenimas bus geresnis.

Kūmus sodindavo stalo gale. Jie per vaišes turėdavo sėdėti susiglaudę, vis pasibučiuoti. Jei nesėdi susiglaudę,

vadinasi, nemyli vienas kito, o krikštavaikis bus su pradante. Populiarios būdavo „kūmų spaustuvės“ – juos iš abiejų

suolo pusių spausdavo, kad vaiko dantys gražiai suaugtų.

Jei krikštydavo pirmąjį anūką, per puotą „į bočelius įšventindavo“ senelį, o jei krikštydavo pirmąją anūkę –

įšventindavo senelę. Naujus senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir kilnodavo.

Puotos pabaigoje ateidavo „ubagai ar žydai“. Jais persirengdavo nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių

apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, linkėdavo visko vaikui, kūmams, tėvams,
5. Superkrikštynos pagal senovinius papročius

Jei norite savo vaikučio krikštynas atšvęsti pagal senovines tradicijas, tokią paslaugą Jums gali suteikti Rumšiškių buities muziejuje. Apie tai pasakoja skaitytoja Virginija Martutaitienė iš Alytaus.

Gimus dukrelei sukome galvas, kaip ją pakrikštyti. Norėjome, kad krikštynos būtų įdomios, linksmos ir vyktų pagal lietuviškas tradicijas. Tada ir prisiminiau Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Muziejaus darbuotojai maloniai sutiko mums padėti.
Visos apeigos vyko aukštaičių sodyboje, didžiausioje seklyčioje.
Prieš išvykstant į krikštą kūmai buvo pasodinti pačioje garbingiausioje vietoje prie stalo. Stalas turi būti

nukrautas kuo gausiau, kad gyvenimas turtingesnis būtų. Duona, sūris ir medus - pagrindiniai patiekalai. Tėtis turi

raginti visus vaišintis.

Kūmus reikia kviesti kuo jaunesnius, kad kuo ilgiau globotų ir saugotų. Kūma turi būti dora, sąžininga, tikinti,

negerianti.
Mūsų išrinktus krikšto tėvus patikrino, ar jie tinkami tapti krikšto tėvais.
Krikšto mama turi kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netruktų. Mūsų Gustutė gavo:

česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios

riestainių, kad čiulptuko nereikėtų

cukraus, kad pienas saldus būtų

vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveika būtų

angeliuką, kad angelą sargą įsigytų

šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą

mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti

muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkinga ir švari būtų

šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Ją rankoje reikia laikyti visą kelionę į bažnyčią

į batuką įpylė žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų.

Prieš išvykstant į krikštą krikšto tėvai davė priesaiką:
„Pasižadame kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis visą amželį jį saugotų ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo skaudžių ligų, nuo žiaurių žmonių taip, kad ir keleliu eidamas nepaslystų ir vandeniu plaukdamas nenuskęstų.“
Kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, krikšto mama paėmusi kūdikį ant rankų turi smagiai kelis ratelius sušokti.

Prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė. Todėl reikia ją apgauti, vaikelį iškelti per langą ir atiduoti kūmams. Krikšto tėtis išeidamas iš namų turi sudaužyti molinį ąsotį, kad kuo daugiau šukių būtų, tuo laimingesnis gyvenimas bus.

Kūmai važiuodami bažnyčion:

turėjo gerai pagalvoti, ar ko nors nepamiršo, kad kūdikis nebūtų blogos atminties;

sutiktiems duoti pyrago, kad užaugęs jų krikštavaikis būtų dosnus;

pasveikinti kiekvieną kelyje sutiktą žmogų, tada ir kūdikis būsiąs dievobaimingas;

nesikalbėti, nes krikštavaikis užaugęs bus liežuvautojas, rėksnys;

nesnausti vežime, nes tada kūdikėlis ilgai negyvens;

važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas „nueis blogais keliais“;

važiuoti risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus;

Per krikštynas kūmams negalima:

pyktis, nes vaikas bus neklaužada

plepėti, nes vaikas bus melagis

sugriūti, nes vaikas bus netikęs, nerangus

perkant derėtis, nes vaikas bus šykštus

dyvytis ko nors, nes vaikas bus godus

ką nors pamiršti, nes vaikas turės silpną atmintį
6. Kas liečia tradicijas, tai sorry, jei pasikartosiu:

a) važiuojant į krikšto tėvams bažnyčią derėtų nieko nepamiršti, kad vaiko atmintis gera būtų;
prie bažnyčios pastovėti ant akmens, kad vaikiuko dantys tvirti būtų;
c) dar prie bažnyčios derėtų visiems sušaukti vaiko vardą (bet kam tai pamiršau );
d) atvežus pakrikštytą kūdikį namo krikšto tėvai įteikia jam maišą kruopų, pinigų, cukraus, kad sotus ir turtingas gyvenimas būtų;
e) palaiko virš stalo, kad sotus gyvenimas būtų;
f) prie stalo sėdi krikštatėviai susiglaudę, kad tarpų tarp dantukų nebūtų;
g) seniau būdavo priimta, kad krikšto motina aprengia vaiką nuo galvos iki kojų krikštui, atsiveža torta, o dabar jau tai pgl. norus ir galimybes.
Svečiams palinksminti skaitysiu pasaką.
Paimti reikia kokią nors neilgą pasakėlę, svarbu kad veiksmas būtų. Ant lapelių surašyt visus veikėjus, (jei daug bus svečių) veikėjai gali ir kartotis. Kada skaitoma pasaka turi būti visiška tyla ir susikaupimas, nes kiekvienas svečias išgirdęs savo lapelyje esantį žodį turi greitai sureaguoti ir atsistoti. Nesureagavęs baudžiamas (išgerti degtinės, pasakyti linkėjimą mažyliui ar dar kokią kitokią prie stalo tinkančią bausmę atlikti... Niu čia jau žiūrint kokia publika baliuje susirinko )
Būna ypatingai smagu, kai keli svečiai turi tą patį veikėją, bet ne visi laiku susipranta atsistoti.
Balių pradžioje labai pravartus žaidimas.Nuima stresą ir susikaustymą

ŠIRŠIŲ MEDUS

1-indelis kondensuoto pieno
4-kiaušinių tryniai
truputis vanilinio cukraus
100g spirito (čia tipo Gabrieliaus košytė)

Pažadai kūminams
priziureti, kad moketu:
sokti
plaukti
ciuozti
dainuoti
piesti
mergaites kybinti
kompiuteriu naudotis
bendrauti

pažadu nuvesti į pirmą pasimatymą (kaip paugs)
nupirkt automobilį bet ne koki o labai krutą
atiduoti savo pensiją kai sulauksiu pensijinio amžiaus :



*padaryti seneliams certifikatus, kuriuos iteiksiu su kepure didedukui ri skarele mociutei
*Močiutes žinoma gavo po skarelę
*Mociutems padovanojau po medini sauksta, kad anukyte maitintu ir uogienes jai virtu. Paprasiau sudainuoti lopsine.
10 VAIKO ISAKYMU KRIKSTATEVIAMS:


1.Myleti ir branginti kaip savo vaika.
2.Padeti teveliams dorai uzauginti.
3.Patarti,kai reikes suaugusio,bet ne vien is tevu patarimu.
4.Bent karta per puse metu praleisti kartu isradingai,naudingai,linksmai diena...
5.Nekalbet netiesos,nezadet tai,ko negalesit ivykdyti.
6.Moksleiviui padeti paruosti pamokas
7.Svesti kartu sventes.
8.Nepamirsti dovanoti dovanu.
9.Nelepinti saldumynais,kad dantukai sveiki butu.
10.Nebausti ir labai nepykti uz iskrestas isdaigas.
pvz.:privaloma dovanoti dovanas, nepamirsti sventes svesti kartu, vaikas reikalaus demesio,patarimu ir t. t..
10 įsakymų (įrėminau į dekoruotus rėmelius, o prie mažės vardo uždėjau jos pirščiuko antspaudą),ir padovanojau krikstateviams


čia turėtų traukti svečiai ir ką ištrauks,tuom tures įsipareigoti vaikeliui:
siūliukai - išmokinti siūti
kortų kaladė - ištraukė močiutė, ir labai apsidžiaugė, interpretavo tai kaip "ateitį tau išbursiu, viską pasakysiu, patarsiu kaip mergaitei elgtis gyvenime"
gaubliukas (iš tikro drožtukas) - po pasaulį pavežioti
tabletės - sveikata rūpintis
auskariukai - ausis pradurs
diskelis - su kompu išmokins
lūpdažis - dažytis
litas - finansų patarėjas
dantų šepetukas - prižiūrės kad dantukus valytų, rūpinsis dantukais
skalbinių segtukai - skalbti išmokins
šuniukas (statulėlė mažytė) - dėjom su ta mintim, kad nupirks šuniuką, bet buvo visų suprasta kaip "saugosit, kaip tas šuniukas" - globėjiškai (promočiutė)


Nupjaunamas arbuzo virsus, o vidus visas isimamas, tada arbuzas pripilamas sampanu. Na per vestuves tai buvo ivardintos kaip svocios asareles ir visi ragavo... o per krikstynas gal butu galima ivardinti, kad tai vaikelio asareles, ir kad jo gyvenime butu kuo maiau tu asareliu, reikia jas isgert ar kaip nors, nzn dar tiksliai...




Kuria savaites diena gime,toks ir bus :
1.Jeigu sekmadieni vaikas gimsta tai bus labai gudrus,laimongas,turtingas,pamaldus,geras darbininkas.
2.Pirmadieni gimes bus nelaimingas.Jam seksis prekiauti,bus turtingas ponas arba tinginys.
3.Antradienibus muzikantas arba pirklys.
4.treciadieni pikciurna,tinginys,iskalbus,nuolankus,gero budo.
5.ketvirtadieniriebus,geras ir laimingas.
6.penktadieni liesas,grazus,seksis vilioti priesingos lyties asmenis.
7.sestadieni megsta tvarka ir svara.



Krikstynu magija :

1.Jei vezdamas vaika krikstyti pralenksi laidotuviu procesija,tai uzauges kudikis matys veles.
2.Prie baznycios duru reikia kudiki pasnekinti tuo vardu,kuriuo jis bus krikstiamas,tai jis greit prades kalbet.
3.Kudikiui i vystyklus kriksto tetis ideda pinigu,kad uzauges butu turtingas.
4.Gerai ,kai krikstijamas vaikas verkia,jeigu tyli,tai yra pavojus,jog mazas mirs.Todel ji reikia znaibyti.
5.Per krikst.kriksto tevai turi sugerti 2 taureles,kad vaikas neslubuotu.
6.Vaisinantis reikia daug dainuoti,kad vaiko balsas butu grazus.


Krikstateviais kvieciami vaiko mamos sesuo ir tevo brolis.Jei nera- kiti artimi gimines.Kriksto mama turi aprengti vaika nuo galvos iki koju: vaika gauna nuoga ir dovanoja visus kriksto drabuzelius.
Jei vaikas -ne pirmas galima krikstyti tais paciais rubelais,tada jie buna draugiski.
Kriksto mama negali buti nescia moteris.
Jei kviecia buti krkstateviais negalima atsisakyti.
Kriksto zvake ir kaspinas saugomi pirmajai komunijai.
Krikstateviai prie stalo turi sedeti susiglaude,kad vaiko dantys butu be trapu.
Grizus is kriksto,reikia kuo greiciau kudiki isvystiti,kad butu greitas.


sugalvojau kūminukams priesaiką (kad visiems svečiams girdint paskaitytų)

Jau važiuojant į bažnyčią kūminukams paduoti priesaiką,lai paskaito prie visų svečių,kad tai įrodymas,jog turri šios priesaikos laikytis ateityje


PRIESAIKA



Mes,krikštatėviai, Laurynas ir Giedrė pasižadame kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą,kad jis visą amželį jį saugotų nuo nelaimių,nuo piktų nuotykių,nuo skaudžių ligų,nuo žiaurių žmonių. Pasižadame neapleisti vaikelio skaudžiu metu,jį saugoti,globoti,neleisim skriausti piktiems žmonėms.Prireikus lauksim,stebėsim,gelbėsim ir guosim. Mokysim dorovės ir maldosa,gerbsim jo norus visados. Taip pat pažadam,kad išmokysim vaikutį: šoktri,plaukti,čiuožinėti,dainuoti,,piešti, mergaites kybinti,kompiuteriu naudotis, būti komunikabiliam,nuvesti į pirmą pasimatymą,sulaukus pilnametystės nupirkti gerą bei kokybišką dovaną.

sukurta: 2008 04 30, 15:22

Cituoti

oho kiek viska daug,reikia greiciau spausdintuva susiremontuot atsispauzdinsiu

sukurta: 2008 07 28, 15:35

Cituoti

Radau gan naudinga straipsni apie Krikšinas

Kai po krikštynų apeigų visi iš bažnyčios grįžo namo, krikštamotė mergaitės mamai dovanojo muilo - kad turėtų kuo vaiką prausti, kruopų - kad košės išvirtų, ir cukraus, kad turėtų kuo tą košę pagardinti“. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai ištrauka iš senstelėjusio Žemaitės apsakymo, neapsirikite. Ir šiais laikais yra tėvų, kurie nespjauna į senąsias tradicijas ir krikštynas organizuoja taip, kad jas mačiusieji su baltu pavydu atsidūsta: „Tai bent krikštynos!“ Apie tai pasakoja vilniečių Astos, Redo ir Reditos šeima, etnologė Gražina Kadžytė ir į skaitytojų klausimus apie krikštą atsako Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika.
Nenorėjo dar vieno „baliuko“

Šiandien Reditai - pusantrų metukų. Mažoji smalsutė mėgsta kyštelėti nosytę į šeimos albumą, kurio fotografijos liudija apie tikrai nepaprastas jos krikštynas. Vilniuje gyvenantys Asta ir Redas nenorėjo, kad krikštynos virstų dar vienu giminės pasisėdėjimu prie vaišėmis nukrauto stalo. Tad dar likus mėnesiui iki krikštynų (jos buvo numatytos vasario keturioliktą, kai dukteriai buvo keturi su puse mėnesio) ėmė ieškoti informacijos: skaitė knygas, naršė internete. Galų gale surašė scenarijų ir suderino jį su būsimais krikšto tėvais.

Pirmas didelis darbas - pasiūti dukteriai krikšto drabužėlius. Asta iki šiol saugo savąjį, močiutės rankų darbo: baltas audeklas susiūtais šonais, apsiuvinėtas rausvais kaspinėliais. Nors moteris nėra siuvėja profesionalė, ji nusipirko atlaso, daug daug kaspinų ir pasiuvo pirmagimei suknytę bei kepurę. „Kai matau skelbimus, kad parduodami vaiko krikšto drabužėliai, man tai nesuvokiama, juk šventas daiktas“, - pasibaisėjusi Asta. Jos namuose yra tokia stebuklinga dėželė, kurioje saugomi svarbiausias dukrytės gyvenimo akimirkas menantys daiktai: dienoraštis, kurį pradėjo rašyti dar nėščia, pirmosios Reditos kojinytės, šliaužtinukai, šaukštelis, pėdutės antspaudėlis molyje, krikšto drabužėliai ir kita.


Į bažnyčią - tiesiausiu keliu
Vos įžengusiems į namus kūmams (svainiui ir Astos pusseserei) tėvai iškilmingai įdavė vaiką, prašydami būti gerais krikšto tėvais, kurie prireikus pasirūpintų vaikeliu. Toliau krikštatėviai nuprausė ir aprengė vaikelį. Į Vilniaus arkikatedrą visi važiavo pagrindinėm gatvėm, mat seniau tikėta: jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu - ir gyvenimas tiesus bus. Prieš bažnyčią dar teko visiems palypėti ant akmens - kad vaiko dantys augtų kieti ir gyvenimas tvirtas būtų. Gavusi Magdalenos krikšto vardą, per visą ceremoniją mažylė elgėsi kaip pavyzdinga katalikė - neverkė ir kitaip neprieštaravo. Kadangi buvo žiema ir daugiau norinčiųjų neatsirado, kunigas krikštijo vieną Reditą, o ne būrį vaikučių.

Grįžę po ceremonijos namo krikštatėviai išrėžė prakalbą, kad išvežė pagonę, o parvežė krikščionę ir įdavė tėvams Reditą. Mergaitė buvo iškelta virš vaišių stalo, kad visą gyvenimą turėtų ko valgyti. Kadangi pagal tradiciją krikšto tėtis su krikšto mama tampa kone giminėmis, jie apsikeitė dovanomis: krikštamotė apgaubė krikštatėvį rankšluosčiu, šis atsilygino saldainiais. Tada pasipylė dovanų lietus. Be įprastinių - žaislų ir drabužėlių, buvo ir jau aprašytieji muilas, kruopos bei cukrus. Kitą dieną visa smagi krikštynų kompanija rinkosi į vadinamuosius kūmos pietus.

Turbūt nereikia sakyti, kad Reditos krikštynos visiems dalyvaviams buvo netikėtos, bet labai smagios. Ir atsiėjo jos viso labo 200 litų (už apeigas bažnyčioje tradiciškai mokėjo kūmas). „Kai aplink viskas matuojama pinigais, norėjome prasmingos šventės. Taip, esame tikintys katalikai, bet dar labiau - patriotai. Dukters krikštynos paskatino toliau domėtis tradicijomis, dabar švęsdami gimtadienius ar eidami į palankynas mąstome, kaip padaryti jas dar prasmingesnėmis“, - pasakoja Asta.


Etnologės Gražinos Kadžytės pastebos:
Kada? Seniau krikštynos būdavo gana greitai - trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo. Sakydavo, kol vaikas nepakrikštytas, jo nesaugo žmonių bendruomenė ir gali apkeisti laumės. Ir dėl to, ir kad niekas nenužiūrėtų, šalia žibindavo žvakę.

Kūmai jau iš posakio „Svočia bagočka, o kūma - rinktinė“ aišku, kad krikšto tėvai lemia visą tolesnį vaiko gyvenimą, jam tarsi persiduoda jų charakterio bruožai. Todėl jie turi būti darbštūs, padorūs, tvarkingi, protingi. Sakydavo, kad senbernio ar senmergės geriau neimti į kūmus, nes ir vaikas toks bus. Dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Galėdavo krikštyti ir seneliai, bet rinkdavosi jaunesnius žmones, kad ilgesniam laikui globotų vaiką.

Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi jį globojančias šeimas, be to, net ir geriausioje šeimoje kyla pykčių bei barnių, o tada ir vaikas bus nervingas. Jei naujagimis būdavo silpnutis, jį galėjo pakrikštyti pribuvėjos.

Prieš bažnyčią Drabužėlius vaikui siūdavo kūma. Suvalkijoje buvo įprasta visus krikštijamus vaikus rengti pirmagimio krikšto marškinėliais. Sako, tada ir broliai, ir sesutės draugiškesni būna. Vaiką į bažnyčią išruošdavo pribuvėja. Kai ji maudydavo vaikelį, krikšto tėvas įmesdavo pinigą į vandenį, kad mažasis turtingas būtų. Vaiko vardo tėvai iki krikšto garsiai nesakydavo, o tik pašnibždėdavo kūmams. Iš čia linksmos istorijos, kaip krikšto tėvai pamiršdavo, kas jiems sakyta, ir patys suimprovizuodavo bažnyčioje. Keliaujant į bažnyčią vaiką iškeldavo pro langą, nes per slenkstį išneši - atsitiks kas blogo pakeliui.

Po bažnyčios „Išvežėm pagoniuką, parvežėm Joniuką. Išvežėm pagonytę, parvežėm Onytę“, - sakydavo krikštatėviai. Jie paskelbdavo mažylio vardą ir kuo greičiau jį išvystydavo (kad greitai bėgioti pradėtų), prinešdavo prie krosnies ir paliesdavo rankyte (kad vaikas nuo namų nenutoltų). Tada prieidavo broliukai ir sesutės, pasveikindavo naująjį krikščioniuką ir už tai gaudavo vaišių.

Valgį į krikštynas susinešdavo svečiai: kas lašinukų, kas dešros ar kiaušinienės. Kūmai krikštasuolėje sėdėdavo meiliai susiglaudę (jei ne, svečiai paspausdavo) tam, kad vaiko dantukai būtų tankūs.

Krikšto tėvų pareigos Krikštavaikio ryšys su krikšto tėvais būdavo labai stiprus. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ar Atvelykį būtinai turėjo numarginti margutį krikšto vaikui. Neretai krikštatėviai jį vesdavo prie Pirmosios komunijos ar sutvirtinimo sakramento. O Suvalkijoje buvo paplitusi tradicija, kad krikšto mama ar tėtis būna piršliais krikšto vaiko vestuvėse.


„Krikštynų kūdikėliai“
Jorio ir Luknės mama Indrė siūlo krikštijant vaikelį išsikepti tradicinių krikštynų sausainėlių, kūdikėliais vadinamų. Šį receptą ji rado senose močiutės knygose ir pati išbandė per mažėlės Luknės krikštynas.
Sausainiams reikia:
0,5 l pieno

0,5 stiklinės aliejaus

50 g mielių

miltų tiek, kad minkant tešla neliptų prie rankų

Mieles sutrupiname ir užpilame trupučiu šilto saldaus vandens. Pieną pasūdome, įpilame aliejų ir pašildome iki 30 laipsnių. Į šią masę supilame pakilusias mieles. Pamažu beriame miltus ir minkome tešlą. Iš tešlos ,,sausainiukai-kūdikėliai“ daromi taip: ji supjaustoma skiltelėmis ir vyniojama aplink obuolio skiltelę. ,,Akytes“ padarysite iš razinos gabaliukų. Kad būtų gražiau, kiekvieną ,,sausainį-kūdikėlį“ papuoškite baltu kaspinėliu ar tiulio atraižėle.


Tai įdomu:
Kretingoje gyvenantis dvejų metų Juras turi net keturis krikšto tėvus. Jo mama Ina pasakoja, kad kai ruošėsi krikštyti tada dviejų mėnesių sūnelį, jau žinojo, kad krikšto tėvai bus Šveicarijoje gyvenantys labai geri jų šeimos draugai. Tačiau suprasdami, kad į Lietuvą jie tikrai dažnai neatvažiuos, tėvai nusprendė sūnui „padovanoti“ dar du krikšto tėvus - gerą vyro draugą ir mamos sesę. Tuo labiau kad patys svečiavosi Šveicarijoje ir savo akimis matė, kad tenykščiai vaikučiai turi net po šešis kūmus. Lietuvių sumanymui kunigas neprieštaravo ir taip Kretingos rajono Kartenos bažnyčioje prie altoriaus stovėjo keturi krikštatėviai. Šiandien tokiu sprendimu šeima džiaugiasi: jų sūnus mėgaujasi ne tik dvigubu krikštatėvių dėmesiu, bet ir gauna dukart daugiau dovanų - per gimtadienius ir kitas didžiausias metų šventes. Neseniai Jurui tėvai padovanojo sesutę Saulę, tad šią vasarą Kretingos laukia dar vienos netradicinės krikštynos.


„Ar?“ Vilniaus arkikatedros klebonui Ričardui Doveikai:


Krikšto sakramento svarba yra didi: juo atleidžiama gimtoji nuodėmė (jei krikštijamas suaugęs - ir visos jo gyvenimo nuodėmės), vaikas tampa Katalikų bažnyčios nariu, priimdamas visą katalikų dorovės, moralės ir tikėjimo tiesų mokymą. Su krikštu vaikas įvedamas į žmogaus amžinąjį gyvenimą. Todėl krikštas - ypatinga tikinčių tėvų dovana ir meilės ženklas savo vaikui.

Ar nustatyta, kokio amžiaus kūdikį reikia krikštyti?
Norėčiau atkreipti visų dėmesį - tikrai negalima ir nevalia atidėlioti savo vaiko krikšto. Nors amžius nėra konkrečiai nustatytas, tačiau atsakingi ir sąmoningi krikščionys tėvai rūpinasi, kad kuo greičiau jų vaikas būtų apdovanotas krikštu ir Dievo malone. Be to, suvokdami, kad krikštas yra žmogaus amžinojo gyvenimo laidas, negalime delsti: atsitikus nelaimei vaikas miršta nespėtas pakrikštyti. Manau, kad trys mėnesiai yra pakankamas laikas, arba bent iki pirmųjų vaiko metukų.


Ar galima krikštyti vaiką, jei jo tėvai nesituokę bažnyčioje?
Net jei dėl kokių nors priežasčių krikščionys tėvai nėra susituokę arba sudarę antrą santuoką ir negali gauti bažnytinio santuokos palaiminimo, jų vaikams krikštas yra teikiamas. Aišku, krikštas gali būti atsakytas tiems tėvams, kurie nepripažįsta krikšto esmės, kuriems tai tik graži apeiga arba kokių nors burtų, magijos seansas, žinant, kad vaikui nebus atskleistas tikėjimas.


Ar gali krikšto tėvais būti pora, jei vienas jų yra katalikas, kitas - pravoslavas?
Tokiu atveju nekatalikiška pusė bus krikšto liudininku. Juk krikšto tėvų pareiga yra padėti išauginti vaiką doru kataliku, o kaip tai padaryti, kai esi nekatalikas? Idealiausia, kai krikšto tėvai yra abu pakrikštyti Katalikų bažnyčios nariai.


Ar galima krikštyti kitoje parapijoje negu gyvename?
Visada prioritetas yra vaiko krikštas tėvų gyvenamoje parapijoje arba toje bažnyčioje, kurią tėvai lanko. Keistai atrodo tėvų blaškymasis po šventoves, žiūrint, kuri gražesnė, į kurią smagiau ar garbingiau bus pakviesti svečių...


Ar gali krikšto tėvais būti nepilnamečiai?
Deja... Krikšto apeigynas numato, kad krikšto tėvais gali būti asmenys nuo 16 m.


Ar būtina prieš krikštijant vaiką tėvams ir krikštatėviams prieiti išpažinties ir priimti Komuniją?
Nors tokio įsakmaus reikalavimo nėra, visada yra džiugu ir prasminga, kai tėvai taip pasiruošia apeigoms.


Ar galima krikštyti ne bažnyčioje, o, pvz., namie?
Paprastai krikštijama bažnyčioje, koplyčiose ir religinėms apeigoms pritaikytose vietose. Kai iškyla mirties pavojus, krikštas teikiamas ir namie, ir ligoninėje. Išskirtiniais (mirties) atvejais krikštą gali suteikti kiekvienas pakrikštytas žmogus paprastu nešventintu vandeniu. Gimdymo įstaigose seselės taip pat paruošiamos suteikti krikštą į kritišką padėtį patekusiam vaikui.


Ar yra reikalavimų vaiko krikšto drabužėliams?
Kokių nors ypatingų reikalavimų nėra. Svarbu, kad būtų balto audeklo drabužėlis, kuris simbolizuoja nekaltumą ir suteiktą krikšto malonę. Kaip drabužėlis papuošiamas (nėriniais, kaspinais), priklauso nuo artimųjų išradingumo.


Ar yra laikotarpių, kai krikštas neteikiamas?
Krikštas teikiamas visus liturginius metus - krikštijama ir Gavėnios, ir Advento laikotarpiu.


Auksinės krikštynų idėjos:

· pasirūpinkite šventiniais kvietimais svečiams

· pasiteiraukite kunigo, ar galėsite papuošti krikšto vietą gėlėmis ir žvakutėmis

· krikštynų proga apsilankykite fotoateljė ar nufilmuokite šventę

· nusipirkite albumą, į kurį svečiai įrašys palinkėjimus mažyliui

· palinkėjimus vaikui svečiai gali surašyti ant lapelių, kuriuos sudėkite į balionus ir iškilmingai paleiskite į dangų

· krikštynų dieną padarykite vaikučio pėdutės ar rankutės atspaudą molyje (ar modeline)

· krikštynoms atminti pasodinkite prie namų medį - ąžuolą ar liepaitę

· jei krikštynų šventėje dalyvauja maži vaikai, įteikite jiems po mažą atminimo dovanėlę, suvenyrą

info iš čia

sukurta: 2008 08 08, 16:44

Cituoti

oij kokia idomi info ir kiek jos daug, saunuoles merginos butinai pasinaudosiu

sukurta: 2008 08 09, 00:44

Cituoti

idomiu naujienu cia raso..

sukurta: 2008 09 24, 15:38

Cituoti

pasaka
Gyveno kartą maža miela mergaitė ( ). Visi ją labai mylėjo, o stipriausiai iš visų mylėjo močiutė( ), kuri gyveno mažoje trobelėje už miško. Padovanojo močiutė ( ) anūkėlei gražią raudoną kepuraitę. Ji taip tiko mergaitei ( ), kad jokios kitos nenorėjo dėvėti, dėl to ją visi ėmė vadinti Raudonkepuraite( ). Vieną dieną, mama( ) pasišaukė dukrą ir tarė: „Paimk Raudonkepuraite ( ) pyrago, ir stiklainį uogienės ir nunešk močiutei( ). Ji serga ir negaluoja, greičiau tesveiksta. Tik būk labai atsargi, iš kelio neišklysk ir su nepažystamais nesikalbėk.“
- Gerai mamyte. – Pažadėjo Raudonkepuraitė ( ) ir paėmė pintinę.
Atsisveikindama ji pamojavo ir išėjo. Tik Raudonkepuraitė ( ) įžengė į mišką, ją pasitiko vilkas ( ). Raudonkepuraitė ( ) nė nežinojo koks jis piktas žvėris, ir visiškai jo neišsigando.
- Sveika Raudonkepuraite. – pasisveikino vilkas.( )
- Labadiena, - mandagiai atsakė Raudonkepuraitė.( )
- Kur tokį ankstyvą rytą keliauji Raudonkepuraitė? – smalsiai paklausė vilkas.( )
- Pas močiutę, nešu jai pyrago ir uogienės, nes ji serga.
- O kur gyvena tavo močiutė? – paklausė vilkas ( ),mintyse jau svarstydamas: „Mergaitė bus skanesnė už močiutę, bet reikia apsukriai nugriebti abi“.
- Ana ten už miško prie trijų didžiulių ąžuolų ji gyvena., atsakė Raudonkepuraitė.( )
Prisigretinęs prie mergaitės vilkas ( ) prašneko:
- Apsidairyk ir pažiūrėk, kiek čia gražių gėlių, o tu tik skubi, skubi.
Raudonkepuraitė ( ) pagalvojo „ Močiutė tikrai apsidžiaugs, jai nunešiu puokštę gėlių.“
Ji net ir nepastebėjo, kad vilkas ( ) tiesiai per krūmus puolė bėgti prie močiutės ( ) trobelės.
Pribėgęs pasibeldė į duris.
- Kas ten? – silpnu balseliu paklausė močiutė .( )
- Aš, Raudonkepuraitė, - atsakė vilkas, ( ) paploninęs balsą. – Įsileisk močiute, aš atnešiau tau pyrago ir uogienės.
- O tu paspausk velkę, ir durys pačios atsidarys, - atsakė močiutė.( )
Paspaudė vilkas ( ) velkę, durys atsivėrė, o tas, netaręs nė žodelio, puolė prie močiutės ( ) ir ją prarijo.
Tada vilkas ( )apsivilko jos suknelę, ant galvos užsimaukšlino kepurėlę, ir patogiai įsitaisė lovoje.
Netrukus Raudonkepuraitė ( )atėjo prie trobelės. Ji pamatė plačiai atlapotas duris. Įėjusi į vidų pasijuto nejaukiai. Priėjusi prie lovos Raudonkepuraitė ( )paklausė:
- Oi močiute, kodėl tokios didelės Tavo ausys?
- Kad tave geriau girdėčiau, atsakė vilkas.( )
- Oi močiute, kodėl tokios didelės tavo akys? – Nustebo Raudonkepuraitė.( )
- Kad tave geriau matyčiau, - atkirto vilkas.
- Oi močiute, kodėl tokia didelė tavo burna, - paklausė Raudonkepuraitė.( )
- Kad tave lengviau praryčiau – pasakė vilkas,( ) ir iš karto prarijo Raudonkepuraitę.( )
Vėl atsigulė į lovą ir ėmė garsiai knarkti. Pro šalį ėjo medžiotojas.( ) Išgirdęs knarkimą nustebo, kad močiutė ( ) taip garsiai knarkia. Jis užėjo į vidų ir pamatė kad ten guli vilkas ( ). Jis paėmė žirkles ir ėmė kirpti vilko ( ) pilvą, o iš jo iššoko Raudonkepuraitė ( ), po jos išlindo ir močiutė. ( )
Laimingos močiutė ( )ir Raudonkepuraitė ( ) apsikabino medžiotoją ( ) ir jam dėkojo, vaišino jį pyragu ir uogiene.
Medžiotojas ( ) pasėmė vilko kailį ir iškeliavo, o močiutė( ) su Raudonkepuraite ( ) ilgai ir laimingai gyveno.


dar viena
Matau kad jūs nė vienas tiksliai taip ir nežinot, tad paseksiu vieną pasakėlę, iš kur atsirado šios šventės kaltininkas – Domukas:
Danguje gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiųsti į žemę, bet kaip aš ten gyvensiu būdamas toks mažytis ir bejėgis?
- Iš daugelio angelų aš išrinkau vieną tau. Jis lauks tavęs ir tavimi rūpinsis - atsakė Dievas.
- Bet juk čia, danguje, man nieko netrūksta, bet tos dainos ir šypsenos... man jų reikia, kad būčiau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir šypsosis kiekvieną dieną. Tu jausi jo meilę ir būsi laimingas.
-Bet - neatlyžo mažasis - kaip aš suprasiu, kai su manim kalbės, juk aš nemoku žmonių kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbės tau pačius gražiausius ir šilčiausiu žodžius, kokių tu dar nesi girdėjęs, ir su didžiule kantrybe bei rūpesčiu jis mokys tave kalbėt.
Vaikutis pakelė į Dievą akis:
- O ką aš darysiu, kai norėsiu pasikalbėti su tavimi?
Dievulis nusišypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldų.
- O aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių, kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikutį:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didžiausias pavojus.
Ir staiga mažutis nusiminė:
- Bet aš visą laiką būsiu nelaimingas, nes daugiau tavęs nebepamatysiu...
Dievas pakėlė vaikutį ir tarė:
- Tavo angeliukas visą laiką kalbėsis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galėtum pas mane sugrįžti. Netgi jei aš visą laiką busiu šalia tavęs.
Šiuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet žemėje jau girdėjosi balsai, ir vaikutis paskubomis švelniai paklausė:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prašau pasakyk man kuo mano angelas vardu!
- Tavo angelo vardas nėra svarbus, tu jį tiesiog vadink mamyte...

sukurta: 2011 08 19, 16:54

Cituoti

 Katik pakrykstyjau savo maziausiaja kiek laimes buvo, jus net neisivaizduojat

_________________________

kuo skiriasi suaugusiu zaidimai lovoje ir zaidimai vaikams iki 5 metu?

sukurta: 2011 08 20, 15:09

Cituoti

Labai graži pasaka

sukurta: 2011 08 20, 16:18

Cituoti

 Tai jau tikrai

________________________

superzaidimai.lt

sukurta: 2011 09 03, 17:52

Cituoti

Sveiki, diskusiju megejai,

As noreciau paklausti. Ar isgirsti is jusu patarima. Mane pakrikstijo labai jauna ir ka atsimenu tai tik keleta nuotrauku. As dabar mastau, ar galima butu kazkaip sugalvoti pasveikinti kriksto tevus. Jie dar gyvi. Taip jiems atsidekodama kad sutiko jais buti ir globoja mane... Mielai isklausysiu jusu minciu.... Isanksto aciu uz patarimus....