Krūties vėžys - išbandymas šeimos santykiams

Neretai krūties vėžys pirmiausiai suprantamas kaip fizinė liga. Tuo tarpu krūties vėžys paliečia ne tik kūną, bet ir psichologinę susirgusios moters ir jos artimųjų savijautą bei veikia emocinį klimatą šeimoje.. Vėžio diagnozė moteriai neišvengiamai sukelia daug jausmų: tai ir pasimetimas, ir kaltė, ir didžiulis nerimas dėl ateities, ir neviltis, o kai kada – ir depresija. Šie jausmai neretai pasikartoja, kai liga atsinaujina ar kai pradedamas naujas ligos gydymo etapas.

 

Moters savijautą tuo metu veikia ir jos artimųjų: vyro, vaikų, tėvų nusiteikimas, jų emocinė būsena. Jausmai – užkrečiami. Šeimai ir artimiesiem moters diagnozė neretai yra nė kiek ne mažiau skausminga. Į konsultaciją su sergančiąja dažnai ateina ir jos vyras – nė kiek ne mažiau sutrikęs, įsitempęs, susirūpinęs dėl ateities. Šiame straipsnyje aptariamos bendravimo šeimoje problemos ir jų sprendimo būdai.

 

 

Veronika L. atėjo verkdama. Ji išgyveno „ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo vyro“. Papasakojo, kad vyras neseniai padarė avariją, jam gresia teismas. Be to, jis jau keletą mėnesių niekur nedirba. Veronika ne kartą bandė surasti jam darbą, tačiau jis neilgai išbūna naujame darbe. Dažniausiai yra atleidžiamas už gėrimą, tačiau gydytis nuo alkoholizmo nesutinka. Namuose nuolat būna piktas, besikabinėjantis. Veronikos ligą jis vertina kaip „apsimetinėjimą“. 

Pastaruoju metu šeimos vaidmuo krūties vėžiu sergančių moterų gydyme vis didėja. Moterys trumpiau gydosi ligoninėje, didelė dalis gydymo gauna ambulatoriškai, todėl šeimos nariai, sutuoktinis atveža ir palydi žmoną į procedūras. Pacientei jo pagalba ir palaikymas yra labai svarbus. Vyras turi būti pasiruošęs suteikti žmonai konkrečią pagalbą: paruošti maistą, kai žmoną pykina po chemoterapijos procedūrų; sutvarkyti butą, jei moteris po operacijos sunkiau pajudina ranką; nuvežti žmoną į ligoninę ar pas gydytoją į poliklinką.

Gydymosi metu moters šeimoje gali kilti rimtų problemų, ir nesusijusių su vėžio liga. Sergančiąjai arba jos vyrui gali prisieiti keisti darbą ar jo netekti, slaugyti sergančius tėvus, šeima gali  kentėti dėl vyro girtavimo ar kitų problemų. Tuomet moteriai ir visai šeimai būtina papildoma psichosocialinė pagalba. Nereikia pamiršti, kad vyras irgi kenčia.

 

Audronės D. vyras į kabinetą atėjo vienas, be žmonos. Žinia, kad žmona serga išplitusiu krūties vėžiu, jam buvo „lyg perkūnas iš giedro dangaus“. Bendraujant paaiškėjo, kad jie su žmona visada buvo labai artimi. Dabar Audronės vyras „neįsivaizduoja, kaip reikės gyventi“. Pokalbio metu jis buvo liūdnas, paniuręs, kalbėdamas vos tramdė ašaras. Nors pasakojo apie savo žmoną, buvo akivaizdu, kad ir jam pačiam būtų reikalinga psichologinė pagalba.

Vyras neturėtų būti abejingas savo būsenai ir, jei reikia, turėtų nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus. Tai padėtų išspręsti kai kurias, gal būt ir anksčiau buvusias sutuoktinių tarpusavio santykių problemas ir pagerintų šeimos mikroklimatą.

Tai, kad dažnai partnerio problemos neįvertinamos, įrodė Kershaw su bendraautoriais atliktas tyrimas. Jis nustatė, kad pacientės į ligą dažniau reaguoja jumoru, emocinės paramos ieškojimu, tikėjimu, teigiamu nusiteikimu ar atsitraukimu, tuo tarpu jų šeimos nariams būdingas didesnis alkoholio ir vaistų vartojimas.

Šeima moteriai dažnai būna pirmas ir pagrindinis pagalbos šaltinis.. Pirmoji pagalba dažnai ateina iš šeimos. Kai kurių tyrėjų duomenimis, adekvatus psichosocialinis palaikymas turi įtakos ne tik geresnei adaptacijai, bet išgyvenamumui.

Deja, šeimą irgi paveikia stresai. Jei moteris gydymosi laikotarpiu dėl kokių nors priežasčių, pvz. dėl skyrybų, sutuoktinio mirties ar ilgalaikio išvykimo, praranda artimai ją palaikiusį žmogų, ji gali dėl to išgyventi emociškai skausmingiau, nei dėl pačios ligos. Sirgdama vėžiu moteris pasijunta labiau priklausoma nuo kitų, nekontroliuojanti situacijos, lyg „nepilnavertė“. Tuo tarpu artimo bendravimo, meilės ir palaikymo poreikis padidėja. Dėl to atsiranda didelė atstūmimo baimė. Visi šie jausmai atsispindi partnerių tarpusavio santykiuose.

Kaip pasakyti šeimai apie vėžį. Su Justina S. bendravome Krūtų chirurgijos skyriuje. Ji buvo kelios dienos po operacijos, kuri pavyko gerai. Justina jautėsi gana žvali, tik negalėjo nusiraminti, galvodama apie namus. Kai tik kalba užeidavo apie išvykimą, jos akyse pasirodydavo ašaros. Ji papasakojo, kad turi 18 metų dukrą ir devynerių metų sūnų. Savo vaikams apie ligą dar nieko nesakė, „nes nenorėjo gąsdinti“. „Čia, skyriuje, aš jaučiuosi rami, nes mes čia visos vienodos, todėl ir pajuokaujame, ir pasikalbame“ – kalbėjo Justina. „O kai paravžiuosiu namo, bijau, kad išskysiu, pradėsiu verkti. Šito nenoriu. Labiausiai bijau gailesčio. Ir nežinau, kaip reikės pasakyti vaikams“.

Situacija, kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų, nereta. Pacientės dažnai klausia patarimo, ar pasakyti artimiesiems apie savo ligą. Pasakyti reikėtų. Anksčiau ar vėliau vaikai vis tiek sužinos, kad mama serga ar sirgo vėžiu ir jiems gali būti skaudu dėl atimtos galimybės pabendrauti, pabūti kartu su motina, pagaliau tiesiog ją užjausti. Pasakyti apie vėžio ligą reikia paprastai, aiškiai, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimo lygį. Paaiškinti, kaip liga paveiks jo kasdieninį gyvenimą.  Į vaiko klausimus taip pat reikėtų atsakyti tiesiai, atvirai. Vaikai visada jautriai reaguoja į tai, kas vyksta namuose. Ir suaugusiems, ir vaikams lengviau gyventi esant pasitikėjimo ir aiškumo atmosferai šeimoje, net jei tenka susidurti su sunkia realybe.

Vaikai, tiek sūnūs, tiek dukros, emociškai giliai išgyvena, kai motinai išsivysto krūties vėžys. Gali sustiprėti tėvų ir vaikų konfliktai, atsirasti vaikų elgesio sutrikimų. Kuo blogesnė ligos prognozė, kuo sudėtingesnė operacija ir kuo daugiau chemoterapijos ar spindulinio gydymo šalutinių reiškinių, tuo didesnė tikimybė, kad kils problemų santykiuose tarp tėvų ir vaikų, ypač jei tokių problemų būdavo ir anksčiau.

 

Su dukromis moterų santykiai būna labiau įtempti, nei su sūnumis. Gali būti, kad juos veikia dukrų baimė dėl galimo vėžio išsivystymo, o gal motinos labiau linkusios atsiremti į dukras, negu į sūnus, ir kelia joms didesnius rekalavimus. Ypač pažeidžiamos paauglės. Dukros dažniau reaguoja baime, atsitraukimu ir priešiškumu nei sūnūs. Labai svarbu įvertinti vaikų būseną, ypač jei motinos krūties vėžys progresuoja ir gydymas užsitęsia. Jau pačioje ligos pradžioje tėvams svarbu susitarti, kas, kaip ir ką pasakys vaikams apie jų motinos ligą. Kaip parodė tyrimai, kai kada tėvai nepažįsta vaikų streso ir vertina savo vaikų reakcijas kaip „šiurkštų elgesį“.

 

Tuo tarpu vaikai gana dažnai aiškiai jaučia tėvo emocinę būklę ir nori jam padėti. Išspręsti gydymosi metu šeimoje kylančias problemas gali padėti šeimos terapija. Kai kuriems tėvams būtų naudinga tiesiog pakalbėti apie savo vaikų problemas su gydytoju.

Laima M. atėjo į kabinetą, lydima vyro. Laima ryšėjo skarelę, priderintą prie kitų rūbų. Pasakė, kad gauna chemoterapiją, skundėsi, kad blogai jaučiasi. Ji šypsojosi; kalbėjo labai tyliai. Matėsi, kad ji drovisi savo pasikeitusios išvaizdos. Tuo tarpu vyras stengėsi klabėti garsiai, tarsi „už abu“. Už vyro pasitikinčios, „globojančios“ laikysenos slypėjo pasimetimas ir baimė. Pokalbis krypo į moters problemas. Apie savo tarpusavio santykius sutuoktiniai kalbėti vengė. Vėliau, likusi kabinete be vyro, Laima papasakojo, kad gėdijasi namuose nusiimti skarelę, o tuo labiau nusirengti nuoga. Lytiniai santykiai tapo labai reti, nors iki ligos savo lytiniu gyvenimu ji buvo patenkinta.

Šeimos narius pirmiausia paveikia pablogėjusi bendra moters savijauta. Labai skausminga, tačiau dažnai neišvengiama vėžio gydymo pasekmė yra priešlaikinė menopauzė. Estrogenų trūkumo sąlygojami karščio pylimai, makšties išsausėjimas, plaukų ir odos pokyčiai, nuotaikos sutrikimai ypač sutrikdo jaunesnes moteris. Moteriai prireiks nemažai laiko, kol vėl pasijus patrauklia ir gyvybinga. Dažnai sumažėja ir moters seksualinis potraukis. Ji gali jausti skausmą lytinių santykių metu, todėl šie suretėja, o kartais ir visiškai išnyksta. Seksualinės funkcijos sutrikimus lydi ir psichologiniai faktoriai. Moterį kankina nepilnavertiškumo jausmas. Ji pergyvena dėl pasikeitusios išvaizdos.

 

Net jei nėra pastebimų išorinių trūkumų, po krūties operacijos moteris gali pasijusti mažiau patrauklia, ne tokia moteriška ir nedrįsti apie tai su niekuo pasikalbėti. Moteriai, kuriai dėl gydymo nuslinko plaukai, gali būti nesmagu pasirodyti šeimos nariams be galvos apdangalo. Visi šie moters išgyvenimai neabejotinai daugiau ar mažiau atsiliepia ir jos partneriui.

Vyras neretai, savo ruožtu, labai pergyvena, kaip  nepažeisti ar neįžeisti moters. Jam gali būti sunku išreikšti savo seksualinį poreikį. Dėl atsiradusios įtampos tarpusavio santykiuose gali sumažėti ir paties partnerio seksualinis potraukis. Todėl labai svarbu surasti laiko ir pasikalbėti apie pokyčius, kuriuos sukėlė vėžio nustatymas ir jo gydymas. Tai - pirmas žingsnis į problemų sprendimą.

Bendraudama su partneriu, taip pat ir seksualinių santykių metu, moteris turėtų tiek sau, tiek savo partneriui aiškiai pasakyti kas jai patinka, ko tikisi. Tai tikrai gali būti nelengva. Pacientės dažnai giliai pergyvena dėl savo fizinių „trūkumų“. Labai svarbus yra partnerio palaikymas. Kai moteris ima pasitikėti savo partneriu, ji atsipalaiduoja ir atranda būdų, kaip pajusti pasitenkinimą. Teko stebėti poras, kurios sėkmingai įveikė krūties vėžio sukeltą stresą, ir partnerių santykiai net pagerėjo. Viena moteris teigė, kad ligos metu geriau pažino savo vyrą ir įsitikino, kad „tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti“. Deja, šis pristaikymo prie ligos procesas gali užsitęsti.

 

Kai moteris negali susilaukti vaikų. Milda R. lankėsi psichoterapeuto kabinete keletą mėnesių. Kiekvieno pokalbio metu ji sugrįždavo prie to paties klausimo: gal būtų buvę galima ką nors padaryti, kad ji galėtų turėti vaikų. Jaunystėje Milda ilgai gyveno su tėvais, ypač artima buvo savo tėvui. Vėliau vienas po kito abu tėvai mirė. Milda turėjo jaunesnį draugą, su kuriuo būtų norėjusi sukurti šeimą, bet ilgai dvejojo. Po krūties vėžio gydymo ji neteko galimybės pastoti ir susilaukti vaikų. Milda jautėsi nepilnavertė moteris; jos dvejonės dėl šeimos kūrimo dar labiau sustiprėjo. Mildai atrodė, kad jos gyvenimas nesusiklostė.

Jei šeima ar pora nespėjo susilaukti vaikų, arba planavo jų turėti daugiau, abu sutuoktinius gali stipriai paveikti moters nevaisingumas, kurį sukelia vėžys ir jo gydymas. Jauno amžiaus moteris (o krūties vėžys pastaruoju metu užklumpa vis jaunesnes moteris), kuri turėjo norą pastoti,  gali stipriai išgyventi ir dėl vėžio, ir dėl savo nevaisingumo. Vienos moterys dėl to nepergyvena ir susitelkia  į vėžio gydymą, kitoms galimybės pastoti praradimas sukelia didžiulius pergyvenimus.

 

Aptarti šią problemą šeimoje, pasikalbėti apie ją geriausiai būtų tada, kai kiek aprimo stresas po vėžio nustatymo. Bendravimas su sutuoktiniu padėtų moteriai pasidalinti savo netekties ir gedėjimo jausmais dėl gydymo sukelto nevaisingumo ir nesijausti vieniša. Prisimenu pacientę, kuri labai išgyveno, kad nebegalės susilaukti dar vieno vaiko. Pirmoji jos santuoka buvo iširusi; iš pirmos santuokos ji turėjo paauglę dukrą. Pacientė apsilankė pas mane po kelerių metų. Ji susitaikė su savo netektimi – negalėjimu pastoti - ir sėkmingai sukūrė antrą šeimą. Jos teigimu, ji sugebėjo „paleisti praeitį“.

 

Dauguma moterų po krūties vėžio gydymo turi vėl iš naujo „atrasti save“ –  pamatyti savyje gyvybingą, patrauklią, stiprią ir moterišką asmenybę. Kiekviena moteris turi iš naujo sukurti savo vaidmenį, kurių yra daug. Moteris, sėkmingai prisitaikiusi prie krūties vėžio, spinduliuoja pasitikėjimą savimi, vidinę ramybę ir išmintį. „Aš gyvenu šia diena, nebekreipiu dėmesio į smulkmenas. Kiekviena diena man suteikia džiaugsmo“ – yra pasakiusi mano buvusi pacientė.

 

Patarimai, kaip reikėtų  kalbėtis su savo artimaisiais apie vėžio ligą:
 
1. Pasakykite, kuo sergate. Gal ne visiems reikia žinoti jūsų diagnozės detales, pakaktų pasakyti apie krūties vėžio ligą.
2. Leiskite, kad šeima jums padėtų – konkrečiais darbais, pvz. namų ruoša, valgio gaminimu, nuvežimu pas gydytoją.
3. Išsakykite savo poreikius ir tiesiai kreipkitės pagalbos: nebijokite pasakyti, kur norite nuvykti; ką jums reikia nupirkti; su kuo norite (arba, priešingai, šiuo metu nenorite) pabendrauti.
4. Stenkitės atsakyti į artimųjų klausimus.
5. Paaiškinkite, kokį gydymą jūs gausite, ir kad vėžio diagnozė – tai ne mirties nuosprendis.
6. Jeigu nenorite tuo metu kalbėtis, maloniai pasakykite apie tai artimiesiems. Jie supras.
7.  Leiskite šeimos nariams užsiimti įprasta veikla. Tai, kad jūs šiuo metu sergate, neturi sulaikyti šeimos narių nuo pvz. žūklės, kino teatro lankymo ar ėjimo į šokius, jei anksčiau jie tai darė.
8. Ieškokite paramos, jei jums per sunku. Kreipkitės pagalbos į psichoterapeutą, pacienčių, sirgusių krūties vėžiu, draugiją ar į religines organizacijas.

 

1. Negalima nekreipti dėmesio į vyro, dukters, sūnaus norą pasikalbėti su jumis.
2. Negalima ignoruoti savo pačios poreikio atsiverti ir iš širdies pasikalbėti su artimu žmogumi..
3. Neverta nutaisyti laimingą veidą, jei tuo metu taip nesijaučiate. Likite su tikrais jausmais.