Gyvenimo krizė - gyvenimo šansas 2

Ištikus asmeninio gyvenimo krizei, iš pradžių tunelio gale šviesos nebematome. Skyrybos, liga ar darbo praradimas - gyvenimas pasikeičia per vieną akimirksnį. Kad jis po likimo smūgio gali tapti ne tik kitoks, bet galbūt toks pat geras, o gal net geresnis, iš vėžių išmuštas žmogus įsivaizduoti nepajėgia.

Jis jaučiasi nesaugus ir pažeidžiamas, jį užvaldo baimė, kad niekad daugiau nebebus laimingas. O juk kiekviena gyvenimo krizė gali tapti ir šansu. Griūvantis gyvenimas savaime sujuda, lūžis mus priverčia keistis ir ieškoti naujų kelių.

Skausminga neigiama patirtis gali taip sukrėsti mūsų status quo, kad atsiveria durys į naują pradžią, teigia socialinės psichologijos specialistai. Asmeninės krizės gali tapti svarbiomis tobulėjimo gairėmis. Tai nereiškia, kad reikia būti dėkingiems likimui už kiekvieną smūgį. Tiesiog reikia prisiminti, kad visais atžvilgiais verta bandyti sutelkti jėgas ir stotis ant kojų. Asmenybės bruožus, kurie laikui bėgant galbūt išdilo, gyvenimo iššūkis gali atgaivinti.

Likimo smūgis - skyrybos

Taip atsitiko ir Andrėjai. “Po išsiskyrimo vėl tapau savimi. Kol buvau kartu su Marku, visai nepastebėdavau, kad gyvenau man visiškai netinkamą gyvenimą, - apibendrina ji. - Viskas visuomet būdavo kuo tiksliausiai suplanuota, turėjome puikų butą, dažnai eidavome pietauti į prašmatnius restoranus. Anuomet man visa labai patiko. Tik vėliau suvokiau, kad labai svarbi mano asmenybės dalis buvo visiškai užslopinta. Mėgstu spontaniškas išvykas į gamtą, man patinka stovyklauti palapinėse prie Baltijos, jaučiuosi laiminga, kai vakarienei atsidarau konservų dėžutę, o ryte vietoj dušo įlendu į jūrą. Visa tai dabar vėl atradau. Vasarą planuoju pereiti Alpes. Naujo vyro mano gyvenime nėra, bet dabar susipažįstu su daugybe žmonių. O labiausiai džiaugiuosi supratusi, kad puikiai galiu būti viena. Vienatvės visada baisiai bijodavau”.

Krizės yra lemiami gyvenimo momentai. Tačiau kodėl yra tokių skirtumų? Kodėl vieniems pavyksta greitai atsitiesti, o kiti savo nevilties taip ir neįveikia? Didžiulės svarbos turi ir išoriniai apsauginiai veiksniai: socialinė parama, išsilavinimo laipsnis ir kitų sunkumų nebuvimas. Labai svarbu išsiugdyti ir “dvasinį mokėjimą plaukti” - turime omeny pasitikėjimą savo gebėjimu nepasimesti sudėtingose situacijose.

Likimo smūgis - nedarbas

Pernai Ina prarado darbą reklamos agentūroje. Jos tikslą po keleto metų iškopti į vadovaujančių firmos darbuotojų gretas niekais pavertė dabartinė ekonomikos krizė. Iš pradžių ji manė tikrai rasianti ką nors nauja. Kai po dvidešimties, trisdešimties bandymų įsidarbinti nepavyko, Iną pirmą kartą gyvenime apėmė tikra egzistencinė baimė, kuriai ji rado priešnuodį - pradėjo dirbti visuomeniniais pagrindais, nes nieku gyvu nenorėjo nieko neveikti. Dirbdama su benamiais, ji kasdien susidurdavo su žmonėmis, kuriems sekėsi dar blogiau nei jai, taigi pulti į neviltį ji tiesiog negalėjo. Galiausiai Inai pavyko gauti projektų vadybininko padėjėjos darbą didelėje firmoje. Nežinia, kas bus rytoj, bet svarbiausia, dabar ji žino esanti stipresnė nei įsivaizdavo, todėl nebebijo, kad gyvenimas gali pasisukti kitaip. Ugdyti pasitikėjimą savo stiprybe, savo jėgomis ir sugebėjimais yra nelengva, bet verta. Išmokti nuolat atsisveikinti - labai kūrybiška gyvenimo forma, padedanti krizes vertinti ne tik kaip liūdną pabaigą, bet ir kaip naujo pradžią.

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"