Nesugebėjimas užmiršti - grėsmė civilizacijai? 5

Internetui aktyviai skverbiantis į kasdienį gyvenimą, žmonėms lengviau įsiminti pačią įvairiausią informaciją, nes gali ją išsaugoti elektroniniu pavidalu. Tiesa, toli gražu ne visada iškyla būtinybė vėliau prie jos grįžti. Sociologai teigia, kad tokios kronikos žmonijai visai nenaudingos ir tik stabdo pažangą.

Žmogaus gebėjimas užmiršti - labai svarbi galvos smegenų savybė. Ankstesnėje patirtyje ne visada glūdi konstruktyvus pradas - pavyzdžiui, mintis apie mirusią meilę gali sukelti depresiją, o prisiminus nusivylimą nepavykusiais moksliniais eksperimentais gali praeiti noras tęsti tyrimus.

Prieš prasidedant skaitmeninei erai žmonės labai sėkmingai ištrindavo iš atminties vardus, datas ir įvykius - pakakdavo sunaikinti dokumentus, galėjusius juos priminti, ir laikui bėgant smegenys užmiršdavo tai, ką buvo norima užmiršti. Tačiau atėjus skaitmeninei erai padėtis iš pagrindų pasikeitė.

Sukurti elektroninį dokumentą labai paprasta, nesvarbu, ar tai tekstinis failas, ar skaitmenine fotokamera daryta nuotrauka. Tuo pat metu patekę į pasaulinį tinklą šie prisiminimų fragmentai gali ten likti visiems laikams, ir žmogus norom nenorom kartkartėmis vis grįš prie jų.

Keblumų kyla ir prireikus taisyti anksčiau padarytas klaidas. Forumai ir socialiniai tinklai išsaugo informaciją su asmenine autorių nuomone tuo metu, kai jie rašė šį pranešimą. Bet ilgainiui požiūris gali kisti, o papildoma informacija skatina žmogų koreguoti savo pažiūras. Ir jis ne visada pasirengęs susitaikyti su tuo, kad kažkur internete tūno jo "jaunystės klaidos".

Psichologai sako, kad, viena vertus, žmonės vis dažniau patiki technikai įsiminti reikiamą informaciją, bet, antra vertus, kaip tik dėl to jie vėliau ne visada gali atsikratyti išsaugotų duomenų. Prinstono universiteto (JAV) sociologai prognozuoja dar drąsiau: jie įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau užmiršti nebesugebančių civilizaciją apims sąstingis.

Žmogus negalės pradėti visko iš naujo, "nuo švaraus lapo", įsitikinę mokslininkai. Prireikus spręsti kokią problemą, jis greičiausiai griebsis jau egzistuojančio sprendimo būdo, o ne ieškos savojo. Seniausia mokslinė "bandymų ir klaidų" metodika nustos egzistavusi. Žinoma, čia daug kas priklauso nuo to, kokia kryptimi toliau rutuliosis elektronika ir internetas. Be to, labai sunku nuspėti, kada
visa tai atmirs - juk gali prabėgti ir dešimtys, ir šimtai metų.

Amerikos sociologų siūloma prognozė labiau primena fantastinio filmo, pretenduojančio į "intelektualumą", scenarijų. Tačiau įsigilinus į dabartinę interneto raidą tokia perspektyva jau neatrodo kažkas neįtikėtina.

Išties, labai dažnai norisi atsikratyti praeities naštos, senų savo nesėkmių, viską pradėti iš naujo. Tikriausiai tais laikais, kai dar nebuvo tokių didžiulių archyvų kaip elektroninės fotosaugyklos ir socialiniai tinklai, buvo galima tiesiog sudeginti
senus laiškus bei užrašus ar persikelti į kitą miestą, kur tavęs niekas nepažįsta.

Dabar žmonės daug labiau prisirišę prie savo "vietos" tinkle nei prie geografinio taško. Elektroninio pašto adresas, tinklaraštis, kiti kontaktai - viskas saugo nuolatinius "tiltelius" su praeitimi, ir jų atsikratyti oi kaip nelengva.

Kol kas sunku įsivaizduoti, kad būtų galima visiškai atsikratyti savo senų prisiminimų ir to šališkumo, kurį jie primeta. Visa liks kokių nors elektroninių dokumentų, prieinamų visiems, kurie padės susidaryti apie žmogų iškreiptą nuomonę, ir tas faktas visą laiką kels jam nerimą.