Pagrindinės baimės formos (IV dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus: išskirtinumą, įsiliejimą į daugumą, pastovumą ir pokyčius. Supratome, kad žmogui reikia visų keturių, nors pasiekti juos labai sunku.

Šioje dalyje apibendrinsime keturias pagrindines baimės formas ir pateiksime keturis asmenybių tipus pagal šias baimes. Taip pat išsiaiškinsime, kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Keturios pagrindinės baimės formos

Taigi, susipažinome su keturiomis pagrindinėmis baimės formomis, kurias norėčiau dar kartą čia išvardyti:

1. Tapsmo savimi baimė, patiriama kaip nesaugumas ir izoliacija.
2. Baimė atsiduoti, patiriama kaip Aš praradimas ir priklausomybė.
3. Būtinybės baimė, patiriama kaip galutinybė ir nelaisvė.
4. Permainų baimė, patiriama kaip praeinamumas ir netikrumas.

Visos galimos baimės galų gale tėra šių keturių pagrindinių baimių variantai ir yra susijusios su keturiais pagrindiniais impulsais, kurie taip pat priklauso mūsų egzistencijai. Šie impulsai iškyla kaip save papildančios ir viena kitai prieštaraujančios poros: kaip savęs įtvirtinimo ir išsiskyrimo iš kitų siekis bei priešingas siekis atsiduoti ir priklausyti. Kita vertus kaip trukmės ir tikrumo siekis bei priešingas pokyčių ir rizikos siekimas. Kiekvienas siekis baiminasi priešingo siekio.

Ir vis dėlto - dar kartą pasinaudojant analogija su kosmosu - atrodo, kad gyvybinga tvarka įmanoma tik tada, jeigu mes bandome rūpintis šių antinomiškų impulsų pusiausvyra. Tačiau tokia pusiausvyra yra ne statiška, kaip galima būtų manyti, o kupina nepaprastos vidinės dinamikos, nes ji niekados nėra tai, kas jau pasiekta, o yra tai, ką nuolat reikia kurti.

Nuo ko priklauso mūsų baimės?

Kartu mes turime atsižvelgti į tai, kad kiekvieną kartą patirtos baimės pobūdis ir intensyvumas daug priklauso tiek nuo mūsų įgimtų polinkių, nuo mūsų "paveldo", tiek ir nuo aplinkos sąlygų, kuriomis mes gyvename. Taigi tiek nuo mūsų fizinės ir psichinės bei dvasinės konstitucijos, tiek ir nuo mūsų asmeninės biografijos, nuo mūsų tapsmo istorijos. Mat ir mūsų baimės turi istoriją - ypač didelę reikšmę tenka mūsų vaikystei.

Taigi Taigi kiekvieno žmogaus baimę nuspalvina jo polinkiai ir aplinkos įtakos, o tai iš dalies paaiškina, kodėl kai kurios kitų žmonių baimės mums sunkiai suprantamos - jos kilo iš tokių jų gyvenimo aplinkybių, kurios pernelyg skiriasi nuo mūsų.

Taigi polinkiai ir aplinka, kuriai, be šeimos, aplinkinių žmonių, priklauso ir visuomenė, vienas baimes gali skatinti, o kitas slopinti. Iš esmės sveikas žmogus - toks, kurio raida nebuvo sutrikdyta, - apskritai mokės elgtis su baimėmis ir galbūt net jas įveikti. Tas, kurio raida buvo sutrikdyta, baimes išgyvena ir intensyviau, ir dažniau, ir viena iš pagrindinių baimės formų jam bus vyraujanti.

Vaikystėje patirtų traumų įtaka

Baimė gali itin prislėgti ir susargdinti, jeigu ji arba peržengia tam tikrą ribą, arba trunka per ilgai. Labiausiai slegiančios yra tokios baimės, kurios patiriamos per anksti vaikystėje, tame amžiuje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių jėgų joms atremti.

Jei baimė pagal intensyvumą ir trukmę tampa per didelė arba ją imame patirti tame amžiuje, kai dar nesame priaugę iki jos, ją perdirbti gali būti sunku. Tada nebūna suaktyvinančio pozityvaus baimės aspekto. Pasekmė - brendimo sutrikimai, ankstesnių, vaikiškų elgesio būdų neatsikratymas arba ir nuslydimas į juos, taip pat simptomų atsiradimas.

Savaime suprantama, kad amžiaus neatitinkančių baimės išgyvenimų, taip pat pernelyg daug baimių, tiek, kad jų kiekis viršija galimybes jas iškęsti, ypač dažnai būna vaikystėje. Silpnas, besivystantis vaiko Aš dar negali apdoroti tam tikro baimių kiekio. Jam būtinai reikia išorinės pagalbos, todėl palikus vieną su tokiomis didžiulėmis baimėmis jam bus padaryta didelė žala.

Suaugęs žmogus, nors rečiau, bet taip pat gali peržengti savo baimių tolerancijos ribą - dėl nepaprastųjų situacijų: karo, nelaisvės, grėsmės gyvybei, gamtos ir kitokių katastrofų, taip pat ir vidinių dvasinių išgyvenimų bei procesų. Tada jis reaguoja panika, afekto būsenoms būdingais veiksmais arba neurozėmis.

Tačiau esant normalioms sąlygoms suaugusysis, palyginti su vaiku, turi daug didesnes galimybes atsakyti ir reaguoti į baimes: jis gali pasipriešinti, apmąstyti savo situaciją ir atpažinti, kas sukelia baimę. Pirmiausia jis gali suprasti, iš kur kyla jo baimė. Jis gali papsakoti apie ją ir būti suprastas bei sulaukti pagalbos, galų gale jis gali teisingai įvertinti galimą grėsmę.

Visomis šiomis galimybėmis vaikas dar nedisponuoja. Kuo jis mažesnis, tuo daugiau jis tėra tik savo baimių objektas, joms bejėgiškai paliktas, nežinantis, kiek ilgai jos truks ir kas gi gali atsitikti.

Keturi asmenybių tipai

Vienos iš keturių pagrindinių baimių įsivyravimas - arba, žiūrint kitaip, didelis vieno iš keturių pagrindinių impulsų atsisakymas - lemia keturias asmenybės struktūras, keturias buvimo pasaulyje rūšis, kurių niuansus visi žinome ir kurios mums visiems daugiau ar mažiau būdingos.

Taigi, šias asmenybės struktūras reikia suprasti kaip vienpusę akcentuaciją keturių pagrindinių baimių atžvilgiu. Kuo labiau išreikštos ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, kurios čia bus aprašytos, tuo labiau tikėtina, kad jos yra atsiradusios dėl ankstyvosios vaikystės vystymosi sutrikimų.

Atitinkamai dvasinės sveikatos ženklu reikėtų laikyti tai, kad žmogus gyvenime harmoningai derina keturis pagrindinius impulsus - tai kartu reikštų, kad jis suprato, kad jis suprato keturias pagrindines baimės formas.

Keturios asmenybės struktūros iš pradžių yra normalios struktūros su tam tikra akcentuacija. Tačiau jeigu akcentuacija tampa ryškiai vienpusiška, ji pasiekia ribą, kurią reikia suprasti kaip iškreiptas keturių normalių pagrindinių struktūrų formas arba ekstremalius variantus.

Taip mes susiduriame su neurotiniais struktūrinių tipų variantais, kuriuos psichoterapija ir giluminė psichologija yra aprašiusi kaip keturias pagrindines neurozių formas - šizoidiją, depresiją, įkyriųjų būsenų neurozę ir isteriją. Tad šios neurotinės asmenybės atitinkamai užaštrinta arba kraštutine forma tik atspindi visiems mums žinomas žmogiškąsias egzistencijos formas.

Šis, keturių dalių straipsnių ciklas yra paremtas Fritzo Riemanno psichologijos veikalu "Pagrindinės baimės formos", kurią išleido "Alma Littera" leidykla.